Odisėjas – gudrusis karalius, nenuilstantis keliautojas, dešimt metų ieškojęs kelio namo po Trojos karo. Jo vardas tapo sinonimu išradingumui, atkaklumui ir klajonėms. Tačiau kas slypi už šio herojaus? Ar Odisėjas buvo tikras žmogus, ar tik literatūros kūrinio personažas? Ir kaip iš senovinių bardų giesmių gimė vienas didžiausių Vakarų kultūros archetipų, kuris gyvas iki šiol?
Homeras ir „Odisėja“: tekstas, pakeitęs pasaulį
Odisėjo istorija pasiekė mus per du epinius kūrinius – „Iliadą“ ir „Odisėją“, priskiriamus aklajam aedui Homerui, gyvenusiam VIII amžiuje prieš Kristų. Tačiau dar Antikos laikais kilo abejonių, ar Homeras tikrai egzistavo kaip vienas konkretus žmogus. Šiuolaikiniai mokslininkai linkę manyti, kad abu epai yra ilgos žodinės tradicijos vaisius – giesmės, dainuotos ir perduodamos iš kartos į kartą kelis šimtus metų, iki kol buvo užrašytos, galimai VIII–VII amžiuje prieš Kristų.
„Odisėja“ yra vienas seniausių išlikusių literatūros kūrinių pasaulyje – apie 12 000 eilučių, 24 giesmės, beveik tris tūkstančius metų skaičiuojanti istorija apie vieną žmogų, kovojantį su dievais, pabaisomis ir savo paties silpnybėmis, kad grįžtų namo. Šis tekstas tapo europinės literatūros pamatu tokiu mastu, kad Jamesas Joyce’as XX amžiuje parašė visą romaną kaip jo modernią interpretaciją.
Odisėjas „Iliadoje“ – herojus tarp herojų
Prieš pasirodant „Odisėjai“, Odisėjas jau buvo žinomas iš „Iliados“ – dešimties metų Trojos karo epo. Čia jis nėra pats drąsiausias karys (tas titulas priklauso Achilui), ne pats stipriausias (Ajantui), ne pats kilmingiausias. Odisėjas yra kažkas kita: gudriausias. Graikiški epitetai jam buvo polymetis – daugiamintis, daugiasluoksnio proto žmogus, ir polytropos – daugiaveidis, gebantis prisitaikyti. Tai jis sugalvojo medinį arklį, kuris leido graikams be kraujo praliejimo įžengti į Troją. Tai jis sugebėjo derėtis su priešais ir sąjungininkais vienodai įtikinamai.
Ši gudrybė Antikos kontekste buvo dviprasmiška dorybė. Vieni herojai, kaip Achilas, vertino tiesą, kardą ir garbingą mirtį kovoje. Odisėjas reprezentavo kitą idealą – išgyvenimą per protą. Šis konfliktas tarp jėgos ir išminties, tarp garbės ir pragmatizmo perveria visą jo personažo istoriją.
Dešimties metų kelionė: geografija, mitai ir tikrovė
„Odisėjos“ pasakojimas – tai Odisėjo grįžimas iš Trojos į Itakę, kuris trunka dešimt metų. Kelyje jis sutinka kiklopą Polifemą, aplanko raganos Kirkės salą, mirusiųjų karalystę, yra viliojamas sirenų giesmių, įveikia Scilą ir Charybdę, lotofagus ir daugybę kitų kliūčių. Kiekvienas nuotykis yra ir pavojus, ir išbandymas charakteriui – Odisėjas turi rinktis tarp pagundos ir pareigos, tarp malonumo ir namų.
Senovės graikai ir romėnai mėgino lokalizuoti Odisėjo kelionę realioje geografijoje. Kiklopų sala buvo tapatinama su Sicilija, Kirkės sala – su Poncos sala prie Italijos krantų, Charybdė – su Mesinos sąsiauriu. Šiuolaikiniai archeologai ir geografai neatmeta, kad epas galėjo atspindėti tikrus jūreivių kelius po Viduržemio jūrą – Odisėjo nuotykiai gali būti mitologizuotos tikrų kelionių versijos.
Ar Troja buvo tikra? Archeologas prieš poetą
Klausimas, ar už Odisėjo mito slypi tikri istoriniai įvykiai, neatsiejamas nuo Trojos karo realumo klausimo. Ilgus šimtmečius Homero epai buvo laikomi grynai legendiniais. Tai pakeitė vienas žmogus – vokiečių verslininkas Heinrichas Schliemannas, kuris XIX amžiaus viduryje nusprendė, kad Homero tekstas yra tikras istorinis šaltinis, ir ėmė kasinėti Hisarliko kalvą dabartinėje Turkijoje. 1871–1873 metais jis aptiko ne vieną, o devynis vieną ant kito užslinkusius senovinės gyvenvietės sluoksnius. Tai buvo Troja.
Šiuolaikiniai archeologai, ypač Manfredas Korfmannas, nuo 1988 metų iki mirties 2005-aisiais vadovavęs kasinėjimams Hisarliko vietovėje, nustatė, kad Trojos VII sluoksnis – datuojamas maždaug 1180 metais prieš Kristų – rodo aiškius gaisro ir smurto ženklus. Tai sutampa su tradicine Trojos karo data. Rasta daugiau nei 800 bronzinių strėlių antgalių, nesudegintų žmonių griaučių, avariniais atvejais greitai sukastų grūdų atsargų – visa tai byloja apie tikrą karinį konfliktą. Oficiali mokslo pozicija šiandien: kažkoks karinis konfliktas Trojos vietovėje įvyko, nors ar tai buvo tas pats karas, kurį aprašo Homeras – išlieka atviru klausimu.
Jei Troja buvo reali, tai ir Odisėjas teoriškai galėjo turėti istorinį prototipą – galbūt tikrą Mikėnų epochos karį ar valdovą, kurio vardas ir nuotykiai laikui bėgant buvo mitologizuoti bardų giesmėse. Itakė – sala dabartinėje Graikijoje – egzistuoja iki šiol, ir kai kuriuose bronzos amžiaus sluoksniuose archeologai rado artefaktų, atitinkančių homeriškus aprašymus.
Odisėjo charakterio evoliucija: nuo epinio herojaus iki filosofinio simbolio
Antikos rašytojai nevienodai vertino Odisėją. Graikams jis dažnai buvo teigiamas personažas – išmintingas, nors ir gudrus. Romėnams, ypač Vergilijui „Eneidoje“, Odisėjas (romėniškai Ulisas) tapo apgaviku, kurio klastinga medinio arklio idėja suniokojo didingą Troją – o Troja romėnams buvo mitinis jų civilizacijos lopšys. Tas pats veikėjas, ta pati istorija – visiškai skirtinga moralė priklausomai nuo pasakotojo.
Dantė Aligjeris „Dieviškojoje komedijoje“ įkėlė Odisėją (Ulisą) į pragaro gelmes ne tik už nusikaltimus, o už nenumaldomą žinojimo troškulį – jis nesugebėjo sustoti ir grįžti namo, o vis plaukė toliau, kol bangos jį prarijo. Tai visiškai priešinga Homero versijai, kur Odisėjas visą laiką troško grįžti. Dantės Odisėjas yra modernaus žmogaus pranašas – amžinai ieškantis, nepatenkintas, pasmerktas savojo smalsumo.
Odisėjas ir jo prototipai: klajūnai, karaliai ir senovinės tradicijos
Mokslininkai ieško Odisėjo pirmtakų ir senesnėse kultūrose. Akivaizdžiausias lyginamasis objektas yra Gilgamešas – Mesopotamijos epinis herojus, taip pat klajojęs po pasaulį ieškodamas nemirtingumo ir grįžęs namo tuščiomis, bet išmintingesnis. Abu herojai patiria išbandymus vandenyse ir požemio pasaulyje, abu susiduria su moteriška jėga, abu galiausiai supranta, kad nemirtingumas žmonėms nepasiekiamas.
Kitas galimas šaltinis – finikiečių jūreiviai, kurių navigacinių žygių po Viduržemio jūrą mastai VIII–VII amžiuje prieš Kristų buvo legendiniai. Jų pasakojimai apie tolimas salas, pavojingus sąsiaurius ir egzotiškas tautas galėjo patekti į graikų žodinę tradiciją ir virsti mitologizuotais nuotykiais. Odisėjas šia prasme gali būti sudėtinis personažas – dalis tikrų jūreivių patyrimų, dalis mitinių herojų tradicijos.
Odisėjo kultūrinis poveikis: nuo Antikos iki šių dienų
Odisėjo paveldas yra tiesioginis ir nepertraukiamas. Vergilijaus „Eneida“ mezga dialogą su Homero epais; Ovidijus rašė apie Odisėjo moteris; viduramžių autoriai jį įtraukė į savo moralinius komentarus. Renesansas atgaivino domėjimąsi Antikos heroizmu, ir Odisėjas vėl tapo literatūros centru. Alfredo Tennysono eilėraštis „Ulisas“ (1833) pateikia herojų senatvėje – neramų, trokštantį naujos kelionės.
XX amžiuje Jamesui Joyce’ui Odisėjo kelionė tapo modernaus žmogaus vienos dienos Dubline metafora – jo romanas „Ulisas“ (1922) laikomas vienu svarbiausių moderniosios literatūros kūrinių. Tais pačiais dešimtmečiais Nikos Kazantzakis parašė tęsinį „Odisėja: šiuolaikinė sekvencija“ – 33 333 eilučių epą apie herojų, kuris ir vėl negali likti namuose.
Šiuolaikinėje kultūroje Odisėjo archetipas – klajūno herojaus, kuris turi grįžti namo per nesuskaičiuojamus išbandymus – gyvuoja nuo brolių Coenų filmo „O, broli, kur tu?“ iki kosminio epo „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar). Jo kelionė tapo universalia žmogaus patirties metafora: gyvenimas kaip ilgas, kliūčių pilnas grįžimas į save patį.
Odisėjas – žmogus ar simbolis?
Odisėjas greičiausiai nėra tikras istorinis asmuo. Tačiau jis kilo iš tikrų žmonių patyrimų – jūreivių, karių, klajūnų, kurie bronzos amžiuje tyrė Viduržemio jūros erdvę ir parsivežė namo istorijas. Homeras arba ta kolektyvinė balsų tradicija, kurią vadiname Homero vardu, šiuos patyrimus sublimavo į universalų pasakojimą apie žmogų, kovojantį su likimo, gamtos ir savo paties prigimties jėgomis.
Tai, kad Odisėjas išliko tris tūkstančius metų, rodo ne tik literatūrinį meistriškumą, bet ir kažką gilesnio: šis personažas įkūnija klausimus, kurie žmonijai niekada nesibaigia. Kas aš esu? Kur mano namai? Ar verta grįžti? Kiekviena era suranda savą Odisėją – ir kiekviena era šiame sename klajūne atpažįsta save.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/odisejas/
- https://www.britannica.com/topic/Odyssey-epic-by-Homer
- https://www.hearstnetworks.com/
- https://www.ebsco.com/research-starters/history/odyssey-homer
- https://www.historyskills.com/classroom/ancient-history/odysseus
