Merlinas – galbūt labiausiai žinomas burtininkas pasaulio literatūroje, kurio vardas tapo sinonimu magijai ir išminčiai. Tačiau šis legendinis personažas, kurį šiandien žinome kaip karaliaus Artūro patarėją ir didįjį magą, yra viduramžių literatūros kūrinys, gimęs iš kelių šimtmečių kultūrinio proceso, kuris sujungė keltų tautosakos fragmentus, viduramžių istoriografines ambicijas ir menininkų vaizduotę.
Merlinas istoriniuose šaltiniuose: nuo Nennijaus iki Geoffredo
Pirmieji Merlino prototipai atsirado IX amžiaus „Historia Brittonum“ tekste, priskirtame valų vienuoliui Nennijui. Šiame veikale pasakojama apie jauną berniuką, turintį mistinių galių, kuris padėjo britų karaliui Vortigernui išspręsti paslaptingą problemą. Karaliaus statoma tvirtovė vis griuvo, o berniukas paaiškino, jog po kalva yra didžiulis vandens telkinys, o jo dugne guli du plokšti akmenys, kurie slepia snaudžiančius drakonus. Kai raudonasis ir baltasis drakonai buvo pažadinti ir stojo į mirtiną dvikovą, berniuko pranašystė pasitvirtino.
Tačiau tikrasis Merlino, kokį jį žinome šiandien, kūrėjas buvo Geoffredas Monmutietis, krikščionis dvasininkas iš Monmuto, Velso, gyvenęs apie 1095–1155 metus. Jo pagrindinis veikalas „Historia Regum Britanniae“ (Britų karalių istorija), publikuotas maždaug 1135–1139 metais, buvo viena populiariausių viduramžių knygų ir būtent čia Merlinas įgavo tą charakterį, kurį pažįstame iki šiol.
„Historia Regum Britanniae“ – tekstas, kuris pakeitė Europą
Geoffredo veikalas turėjo nepaprastą poveikį viduramžių kultūrai. Jis išliko 215 viduramžių rankraščiuose, iš kurių dešimtys buvo nukopijuoti dar iki XII amžiaus pabaigos. Šis nepaprastas populiarumas liudija apie teksto poveikį visai Europai. Veikalas pasakoja britų istoriją nuo trojiečio Bruto, kuris įkūrė Britanijos salą, iki anglų saksų atvykimo VII amžiuje, įtraukdamas tokius personažus kaip karalius Liras, Cimbelinas ir, žinoma, karalius Artūras su jo patarėju Merlinu.
Geoffredas teigė, kad jo veikalas yra senovės britų knygos vertimas, kurį jam davė Oksfordo archidiakonas Walteris, tačiau šiuolaikiniai istorikai šį teiginį laiko išgalvojimu. Veikiau Geoffredas sujungė įvairias keltų legendas, genealogijas, bardų giesmes ir savo vaizduotę į vieningą pasakojimą. Įdomu tai, kad 2017 metais Miles Russell paskelbė tyrimą, kuris atskleidė, jog „Historia Regum Britanniae“ vis dėlto gali turėti archeologinių faktų pagrindo, nors buvo sudaryta praėjus keliems šimtmečiams po aprašomojo periodo.
Merlino charakterio evoliucija literatūroje
Geoffredo kūrinyje Merlinas yra sudėtingas personažas, turintis kelis aspektus. Pasak legendos, Merliną pagimdė žemės moteris nuo demono, jam buvo skirtas Antikristo vaidmuo, tačiau vaiko motina atgailavo dėl savo nuodėmės ir atliko išpažintį. Šis krikštijimas neutralizavo piktųjų jėgų poveikį, bet išsaugojo magiškus gebėjimus. Tokia kilmės istorija leido Merlinui būti galingam, tačiau moraliai priimtinam krikščioniškame kontekste.
Merlinas Geoffredo pasakojime yra ne tik burtininkas, bet ir pranašas bei aiškiaregys, kuris mato ateitį ir žino, kokie įvykiai laukia britų tautos. Jis taip pat karaliaus patarėjas, kuris padeda Uterio Pendragono ir jo sūnaus Artūro valdymo reikaluose. Burtininkas turi gebėjimą keisti žmonių išvaizdą ir kurti stebuklingus daiktus, o kartu yra ir politikos strategas, kuris derina galingų lordų interesus ir padeda įtvirtinti Artūro valdžią.
Būtent Merlinas buvo tas, kuris pagamino milžinišką kalaviją Ekskaliburą, įsmeigė jį į didžiulį akmenį ir paskelbė: „Kas ištrauks kalaviją šį iš akmens, tas turės prigimtinę teisę būti karaliumi visos Britanijos“. Šis epizodas tapo vienu žymiausių Artūro legendos momentų.
Burtininko vaidmuo karaliaus Artūro legendoje
Merlinas buvo pagrindinis Artūro gyvenimo architektas nuo pat pradžių. Kai Artūras buvo dar kūdikis, Merlinas nujautė, kad kiti pretendentai į sostą gali mėginti nužudyti berniuką, todėl privertė karališkąją porą atiduoti vaikelį jam. Kur vaikas gyveno ir buvo auklėjamas, žinojo tik burtininkas – tai apsaugojo ateities karalių nuo pavojų.
Burtininkas ne tik globojo ateities karalių, bet ir planavo jo viešą pripažinimą. Kai karalius Uteris gulėjo mirties patale, Merlinas kreipėsi į jį prie visų lordų, kad tas pripažintų savo sūnų Artūrą ir paskirtų jį naujuoju karaliumi. Uteris taip ir padarė, o tuomet Merlinas surengė garsųjį kalavijo ištraukimo iš akmens ritualą, kuris įtikino visus lordus pripažinti Artūrą teisėtu valdovu.
Merlinas taip pat mokė riterius, sėdinčius už apskritojo stalo, elgtis garbingai. Jis ragino nežudyti, nedaryti nieko blogo, vengti išdavysčių, melo ir negarbės, dovanoti gailestingumą prašančiajam ir, svarbiausia, rodyti pagarbą moterims bei globoti jas. Šie principai tapo riterystės kodekso pagrindu.
Tačiau net galingo burtininko gyvenimas turėjo tragišką pabaigą. Jis beprotiškai įsimylėjo Vivianą, kurią vieni šaltiniai laiko karaliaus dukra, kiti – vandens fėja. Norėdama išlaikyti Merliną savo valdžioje, mergina išpešė iš jo stebuklingos kriptos paslaptį, įsiviliojo jį tenai ir užrakino amžiams. Numatydamas tokią įvykių eigą, Merlinas atskleidė Artūrui, kad jam nedaug liko laiko žemėje, ir maldavo karaliaus kaip savo akį saugoti Ekskaliburą.
Merlinas ir jo magijos prigimtis viduramžių kontekste
Viduramžiais magija buvo suvokiama kaip reali jėga, kuri galėjo kilti iš dangaus ar pragaro. Merlino atveju jo galios kilmės buvo aiškiai nurodytos – tai buvo demoniškas paveldas, neutralizuotas krikščionybės, bet ne sunaikintas. Tokia interpretacija leido jam būti galingam magui, tačiau išvengti kaltinimų erezija.
Merlino magija Geoffredo kūrinyje reiškėsi per metamorfozės gebėjimą, kai jis galėjo keisti žmonių išvaizdą, kaip tai padarė su karaliumi Uteriu, suteikdamas jam Kornvalio hercogo Gorloiso veidą. Jo aiškiaregystės gebėjimai leido matyti ateities įvykius ir juos pranašauti, o objektų kūrimo magija pasireiškė per Ekskaliburą ir kitus stebuklingus daiktus. Legendos taip pat teigia, kad jis statė Stonehenge’ą.
Viduramžių kontekste burtininkai buvo suvokiami kaip žmonės, turintys išskirtinių galių ir darantys poveikį kitiems žmonėms bei gamtai. Merlinas šiame kontekste buvo ne tik burtininkas, bet ir išmintingas patarėjas, politikos strategas ir dvasinių jėgų tarpininkas tarp žemės ir dangaus pasaulių.
Merlinas bei istoriniai prototipai: ar už mito slypi tikras asmuo?
Nors Merlinas kaip konkretus personažas greičiausiai yra literatūros kūrinys, mokslininkai ieško galimų istorinių prototipų. Keltų kultūroje egzistavo vates – druidų kasta, atsakinga už pranašystes ir magiją. Šie žmonės turėjo ypatingą statusą visuomenėje ir buvo laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dievų pasaulių.
Galimi Merlino prototipai apima Myrddin Wyllt – VI amžiaus valų legendą apie išprotėjusį pranašą, kuris po traumuojančio karo gyveno miške ir turėjo pranašavimo galių. Kitas kandidatas yra Ambrosius Aurelianus – V–VI amžiaus britų vadas, minimas ankstesnėse kronikose kaip sėkmingas kovotojas prieš saksus. Taip pat egzistuoja škotų legenda apie Lailokeną – išmintingą pranašą, turėjusį panašų charakterį.
1998 metais Tintagelyje, Kornvalyje, archeologai aptiko VI amžiaus plokštę su užrašu „Artagnov“ ar „Arthnou“, kas patvirtina, kad legendinėse karaliaus Artūro žemėse tuo metu tikrai gyveno kilmingas žmogus tokiu vardu. Tačiau panašių įrodymų apie Merlino istorinį prototipą kol kas nerasta, todėl jis lieka grynai legendiniu personažu.
Merlino kultūrinis poveikis: nuo viduramžių iki šių dienų
Geoffredo veikalą 1155 metais į prancūzų kalbą išvertė Wace, o XIII amžiaus pradžioje į viduramžių anglų kalbą – Layamonas savo kūrinyje „Brut“. Taip Merlino legenda plito po visą Europą, įkvėpdama dešimtis rašytojų ir menininkų. XII–XV amžiais pagal šias legendas ir apskritojo stalo riterių motyvą buvo parašyta įvairių riterių romanų, kurie dar labiau išplėtė Merlino charakterį.
Vėliau iš šių legendų kilo tokie didieji literatūros kūriniai kaip W. Shakespeare’o „Hamletas“, F. Schillerio „Vilius Telis“ ir J. W. Goethe’s „Faustas“. Merlino motyvai atsispindi daugelyje vėlesnių literatūros kūrinių, kur išmintingas mentorius veda jauną herojų link jo lemties.
Šiuolaikiniame pasaulyje Merlinas tapo archetipiniu išmintingu mentoriumi literatūroje ir kine, magijos ir paslaptingos žinios simboliu, populiariosios kultūros ikona nuo Disney filmų iki „Harry Potter“ serijos. Jis taip pat tapo ezoterinių judėjimų įkvėpimo šaltiniu, o jo vardas siejamas su gilia išmintimi ir magiškais gebėjimais.
Karaliaus Artūro istorija pasakojama ir perpasakojama jau daugiau kaip tūkstantį metų. Kamelotas, apskritojo stalo riteriai, burtininkas Merlinas ir kalavijas Ekskaliburas visiems gerai žinomi iš legendų ir tebėra gyvi šiuolaikinėje kultūroje.
Merlinas yra ne istorinis asmuo, bet kultūrinis fenomenas, gimęs iš viduramžių literatūrinio kūrybingumo. Geoffredas Monmutietis sukūrė personažą, kuris virto universaliu išmintingumo, magijos ir mentorystės simboliu. Nors už legendos greičiausiai neslypi konkretus istorinis asmuo, Merlino įvaizdis išreiškia amžinas žmonių svajas apie išmintį, galias ir gebėjimą formuoti ateitį. Jis simbolizuoja tą maginę sritį, kur susitinka žinojimas ir galios, kur išmintis atveria duris į paslaptingą pasaulį. Merlino paveldas liudija apie literatūros galią kurti amžinus archetipus, kurie pergyvena ne tik savo kūrėjus, bet ir ištisas epochas.
Šaltiniai:
- https://www.britannica.com/topic/Merlin-legendary-magician
- https://www.ebsco.com/research-starters/literature-and-writing/merlin
- https://storytellingdb.com/story-merlin-arthurian-legends/
- https://irishmyths.com/2022/06/01/merlin/
- https://irishmyths.com/2022/06/05/merlin-druid/
- https://www.bbc.com/future/article/20250324-the-magical-medieval-tale-revealed-by-a-100000-dollar-camera
