„Tu esi mano pirmoji mintis ryte ir paskutinė vakare. Tu esi mano gyvenimas, mano viskas,“ – rašė Napoleonas savo mylimajai Žozefinai. Kas būtų pagalvojęs, kad šie žodžiai keičia ne tik dviejų žmonių likimus, bet ir visą Europos istoriją?
Netikėtas susitikimas, kuris sudrebino Europą
1795 metų rudens vakaras Paryžiuje. 26 metų generolas Napoleonas Bonapartas pirmą kartą pamato 32 metų našlę Žozefiną de Beauharnais. Ji – elegantiškai graži kreolė iš Martinikos, jis – provincijos sūnus su keistoku akcentu ir nenumaldomomis ambicijomis. Nieko bendra, atrodytų, šie du žmonės neturėtų turėti.
Tačiau jau per kelis susitikimus Napoleonas tampa beprotiškai įsimylėjęs. Žozefina jam – ne tik moteris, bet ir tiltas į Paryžiaus aukštąją visuomenę, kuri vis dar žiūri į jį kaip į provincijos perėjūną. Ji moka tai, ko jis niekada nesimokė – elegancijos, diplomatijos, subtilių namų salono žaidimų meno.
Meilės laiškai, kurie atskleidžia tikrąjį Napoleoną
Napoleono laiškai Žozefinai yra vieni aistringiausių meilės laiškų pasaulio literatūroje. „Mano širdis yra visiškai atiduota tau, ir ji niekada nebus kieno nors kito,“ – rašo jis iš Italijos karo žygių. Šiuose laiškuose atsiskleidžia visiškai kitoks Napoleonas – ne šaltas strategas ar ambicijų varomas diktatorius, bet desperatiškai įsimylėjęs vyras.
Jis rašo jai kiekvieną dieną, kartais po kelis laiškus. Kai gauna jos atsakymą, skaičiuoja žodžius ir analizuoja kiekvieną sakinį. „Tavo laiškas trumpas ir šaltas. Ar tu mane myli mažiau?“ – šie žodžiai atskleidžia, kaip stipriausias to meto vyras tapdavo pažeidžiamu prieš vienintelės moters jausmus.
Žozefinos žaidimas: meilė ar išskaičiavimas?
Žozefina – ne naivi romantiška mergina. Ji patyrusi našlė, kuri puikiai žino visuomenės taisykles ir savo vertę. Jos pirmasis vyras, vikontas Alexandre de Beauharnais, buvo nukirsdintas Teroro metu, ir ji pati vos išvengė giljotinos. Šie išgyvenimai išmokė ją išgyventi ir apskaičiuoti kiekvieną žingsnį.
Ar ji iš tiesų mylėjo Napoleoną? Istorikai vis dar ginčijasi. Jos laiškai gerokai šaltesni nei jo, o kai kurie šaltiniai teigia, kad vedybų išvakarėse ji vis dar turėjo romaną su kitu vyru. Tačiau vėliau ji pripažins, kad Napoleonas buvo vienintelis vyras, kuris ją tikrai suprato ir vertino ne tik kaip gražų priedą.
Karūnavimo diena: nuo mylimosios iki imperatorienės
1804 metų gruodžio 2 diena. Notre Dame katedra. Napoleonas karūnuoja save imperatoriumi, o tada – netikėtai – užkelia karūną ir ant Žozefinos galvos. Šis gestas simbolizuoja ne tik politinę sąjungą, bet ir asmeninės meilės pergalę.
Žozefina tapo ne tik imperatoriene, bet ir stiliaus ikona. Jos rūbai, papuošalai, šukuosenos formavo visą epochos madą. Ji – pirmoji moteris Europoje, kuri madą pavertė politiniu ginklu. Kiekvienas jos pasirinkimas siunčia žinią: Prancūzijos imperija yra ne tik galinga, bet ir kultūringa, rafinuota.
Napoleonas ir Žozefina: didysis skausmas
Tragiškai ironiškai, stipriausia Napoleono ir Žozefinos meilės istorijos vieta buvo ir jos silpnybė – vaikai. Žozefina turėjo du vaikus iš pirmosios santuokos, Eugène ir Hortense, kuriuos Napoleonas mylėjo kaip savus. Tačiau bendro vaiko jiedu taip ir nesulaukė.
Napoleonas desperatiškai troško įpėdinio. Imperija be dinastijos – tai tik trumpalaikis politinis projektas. Kiekvienas mėnuo be nėštumo buvo skausmas ir abiem, ir imperijai. Žozefina kelis kartus neteko dar negimusio vaiko, kas tik didino įtampą jų santuokoje.
Napoleonas ir Žozefina: kai valstybės reikalai nugali širdį
1809 metai. Napoleonas priima sunkiausią savo gyvenimo sprendimą – jis privalo skirtis su Žozefina dėl dinastijos reikalų. „Prancūzijos labui aš turiu aukoti savo asmeninę laimę,“ – skelbia jis valstybės taryboje.
Skyrybų ceremonija Tuileries rūmuose buvo viena dramatiškiausių istorijos scenų. Žozefina prarado sąmonę, išgirdusi oficialų skyrybų paskelbimą. Napoleonas verkė viešai – pirmą kartą savo gyvenime. „Ji papuošė penkiolika mano gyvenimo metų. Šių metų atsiminimai liks mano širdyje amžinai,“ – pasakė jis.
Po skyrybų: meilė, kuri niekur neišnyko
Net išsiskyrę, Napoleonas ir Žozefina palaikė nuolatinį ryšį. Jis leido jai išlaikyti imperatorienės titulą ir paskyrė dosnią pensiją. Malmaison pilį, kur jiedu praleido laimingiausius metus, Žozefina pavertė savo mažąja imperija – ten augino retas gėles, rinko meno kūrinius, priėmė svečius.
Napoleonas, vedęs Austrijos princesę Marie Louise ir sulaukęs ilgai laukto sūnaus, vis tiek reguliariai rašydavo Žozefinai. Kai 1814 metais buvo ištremtas į Elbą, vienas pirmųjų jo klausimų buvo apie Žozefinos sveikatą.
Napoleonas ir Žozefina: paskutinis sudiev
1814 metų gegužės 29 dieną Žozefina mirė Malmaison pilyje. Kai Napoleonas išgirdo šią žinią, jis valandas vaikščiojo po savo tremties salą tylėdamas. Vėliau jis pasakė: „Tikroji mano žmona mirė. Dabar aš tikrai esu vienas.“
Grįžęs iš tremties šimtui dienų, Napoleonas aplankė Malmaison, kur praleido kelias valandas Žozefinos kambariuose. Liudininkai tvirtino, kad jie niekada nematė jo tokio palūžusio. Jis pasiėmė kelis jos daiktus, kuriuos vėliau nešiojo su savimi.
Kas liko po jų meilės?
Napoleono ir Žozefinos meilės istorija pakeitė ne tik jų asmeninius likimus, bet turėjo poveikį visai Europai. Žozefinos vaikai ir anūkai tapo karališkųjų Europos šeimų nariais. Jos sūnus Eugène tapo Italijos vicekaraliumi, dukra Hortense – Olandijos karaliene. Jos anūkas Napoleonas III vėliau tapo Prancūzijos imperatoriumi.
Žozefinos pomėgis egzotinėms gėlėms ir augalams praturtino Prancūzijos botanikos sodus. Malmaison tapo vienu svarbiausių Europos botanikos centrų. Jos mados sprendimai formavo visą XIX amžiaus pradžios stilių – nuo Empire stiliaus baldų iki aukštų juosmens suknių.
Napoleonas ir Žozefina: pamokos šiuolaikiniams mylimiesiems
Napoleono ir Žozefinos istorija moko, kad tikra meilė neišnyksta net tada, kai gyvenimo aplinkybės verčia išsiskirti. Jų santykiai rodo, kaip skirtingų charakterių žmonės gali papildyti vienas kitą – jo energija ir ambicijos derėjo su jos elegancija ir diplomatišku protu.
Kartu ši istorija atskleidžia ir meilės ribas – kartais didieji istorijos sprendimai reikalauja aukoti asmeninę laimę. Napoleonas galėjo užkariauti pusę pasaulio, bet negalėjo nugalėti visuomenės spaudimo dėl įpėdinių.
Jų korespondencija taip pat rodo, kokia svarbi yra komunikacija meilės santykiuose. Napoleono laiškai Žozefinai atskleidžia, kad net galingiausias pasaulio vyras gali būti pažeidžiamas ir jautrus, kai kalbama apie tikrus jausmus.
Amžina meilės istorija
Napoleonas ir Žozefina tapo aistringumo ir tragizmo, galios ir jautrumo, ambicijų ir meilės simboliu. Jų istorija primena, kad už kiekvieno didžio istorijos veikėjo slypi gyvas žmogus su savo troškimais, baimėmis ir meile.
Šiandien Malmaison pilyje vis dar galima pamatyti Žozefinos kambarį, išlaikytą tokį, kokį ji paliko. Napoleono miegamajame Elenos saloje kabėjo jos portretas. Net mirtis neatskyrė šių dviejų žmonių, kurių meilė buvo stipresnė nei imperijos ir karūnos.
Ar tikite, kad tikra meilė išlieka amžinai, nepaisant aplinkybių? Napoleono ir Žozefinos istorija byloja, kad kai kurie jausmai yra stipresni nei laikas, atstumas ar netgi skyrybos.
Šaltiniai:
- https://www.history.com/articles/napoleon-josephine-bonaparte-love-story-marriage-divorce
- https://www.nationalgeographic.com/premium/article/napoleon-josephine-true-relationship-infidelity-influence
- https://www.napoleon.org/en/history-of-the-two-empires/articles/bullet-point-28-did-napoleon-really-love-josephine/
Nuotraukų šaltinis ©canva, jei nenurodyta kitaip.
