Sausrų kamuojame kaime vakarų Indijoje vienas gyventojas pats išsikasė šulinį, kuomet jo žmonai buvo neleista pasisemti vandens iš bendro šulinio todėl, kad ji priklauso Dalitams – vienai iš žemiausių kastų Indijoje.

Už varganą atlyginimą ir taip sunkiai dirbantis Bapurao Tajne nutarė nebemaldauti aukštesniųjų kastų malonės. Kiekvieną dieną šuliniui kasti jis paskirdavo šešias valandas: keturias iš ryto ir dvi vakare po darbo. Jam nepadėjo nei kaimynai, nei šeimos nariai, nes visi manė, jog tai beprasmiška. Žemė kaime buvo tokia išdžiūvusi ir uolėta, jog vandens čia niekas nesitikėjo rasti.

Nepaisydamas kalbų Tajne nepasidavė. Nors niekada gyvenime nebuvo kasęs šulinio, o ir vietą jam kasti pasirinko visiškai atsitiktinai, vyras toliau kasdien sunkiai triūsė. Po net 40 dienų trukusio alinančio darbo tikslas buvo pasiektas – 15 metrų gylyje surastas vanduo. Po tokio atradimo visas kaimas puolė padėti vyrui gilinti bei platinti šulinį.

„Nesijaučiu padaręs žygdarbį ir nesiekiu garbės. Tačiau pasijaučiau be galo įskaudintas, kad mūsų šeimai uždraudė pasisemti vandens vien dėl to, jog esame vargšai. Todėl prisiekiau daugiau niekada iš niekieno nebemaldauti. Nuvykau į miestą, nusipirkau reikiamų įrankių ir iškart ėmiausi darbo“ sako Tajne.

Vietiniai gyventojai be galo dėkingi vyrui: dėka jo vandens dabar turi visas kaimas. Kai apie Tajne šulinį paskelbė žiniasklaida, į kaimą su dovanomis ir sveikinimais plūsta žmonės iš visų apylinkių.