Turinys

Nors prekybos centrai klesti ir dabar, tikruoju jų aukso amžiumi būtų galima pavadinti 80-uosius. Į juos žmonės eidavo ne tik apsipirkti. Tai buvo ir susitikimų zona kur rinkdavosi jaunimas, o taipogi gera vieta ieškantiems laikino darbo.

Tada dar tik pradedantis fotografas Stephen DiRado daugiau kaip dvejus metus lankėsi visuose šalies didžiuosiuose prekybos centruose ir praleisdavo juose daugybę laiko, kad savo kadruose galėtų įamžinti juose verdantį beprotišką gyvenimą.

Fotografas gimė laikais, kai dar tik prasidėjo didžiulių prekybcentrių statybos, siekiant patenkinti augančios viduriniosios klasės žmonių poreikius. Būdamas vaikais jis dažnai leisdavo laiką su draugais viename iš vietinių centrų, kuris priklausė gerai žinomiems savininkams.

Augant prekybos centrų tinklams mažesnės parduotuvėlės bankrutavo ir buvo priverstos užsidaryti. Tada ir prasidėjo didysis klestėjimas. Kaip sako pats fotografas, jie kartu su draugais nepatingėdavo nuvažiuoti 50 ir daugiau kilometrų, kad tik galėtų pavaikščioti po naujai atidarytą prekybos centrą.

Gigantiški prekybos centrai tapo pagrindine paauglių rinkimosi vieta. Jaunimo tarpe vyravo keista mada: pakeisti kuo daugiau darbų. Jie eidavo dirbti iš vienos parduotuvės į kitą, kol nusibosdavo arba juos atleisdavo. Kai kurie „gyrėsi“, jog per metus jau išėjo iš penkių darboviečių.

Laikotarpis, kurį Stephen DiRado įamžino savo nuotraukose buvo itin unikalus. Jaunimo būryje galėjai pamatyti įvairiausio plauko kultūrų atstovų – visur buvo pilna gotų, pankų, metalistų.

DiRado pasistengė, kad pro jo objektyvą nepraslystų vitrinos ir jose kabančios kainos, nes žinojo jog laikui bėgant viskas keisis, todėl jo nuotraukos turės didelę istorinę vertę. Žinodamas, kad tie laikai negrįš fotografas pasistengė įamžinti kiek įmanoma daugiau kadrų iš beprotiško klestinčių prekybos centrų gyvenimo.

#1

#2

#3

#4

#5

#6

#7

#8

#9

#10

#11

#12

#13

#14

#15

#16

#17

#18

#19

#20