Migracija Lietuvoje nuo 1990-ųjų iki šių dienų yra sudėtingas ir daugiasluoksnis visuomenės transformacijos procesas, atspindintis šalies politinius, ekonominius ir socialinius pokyčius. Po Nepriklausomybės atkūrimo šalis patyrė precedento neturinčius demografinius iššūkius, kuriuos lėmė sparčios ir dažnai skausmingos visuomenės kaitos bangos. Nuo masinės emigracijos pirmaisiais laisvos valstybės dešimtmečiais iki šiuolaikinių migracijos modelių, šis laikotarpis atskleidžia gilias socialines ir ekonomines transformacijas, kurios iš esmės pakeitė Lietuvos demografinį ir socialinį vaizdą.

Migracijos procesai tapo vienu ryškiausių Lietuvos visuomenės bruožų, nuolat veikiančių šalies ekonomiką, darbo rinką ir socialinę struktūrą. Pradžioje charakterizuojami masinės emigracijos į Vakarus reiškiniu, vėliau papildyti sudėtingesniais tarptautinės migracijos modeliais, šie procesai nuolat keitė šalies gyventojų sudėtį ir socialinę dinamiką. Ekonominiai sunkumai, darbo rinkos pokyčiai, ES narystė ir globalios tendencijos nuolat formavo ir perkonfigūravo Lietuvos migraciją.

Ilgalaikės neigiamos migracijos tendencijos (1990–2017 m.)

1990–2017 m. laikotarpiu Lietuva patyrė reikšmingą gyventojų skaičiaus sumažėjimą dėl didelės emigracijos ir neigiamo natūraliojo prieaugio. Per šį laikotarpį Lietuvos migracijos balansas buvo neigiamas – šalis neteko net 684 810 gyventojų. Didelės emigracijos bangos prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo ir ypač suaktyvėjo po 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, atsivėrus galimybėms laisvai judėti ir dirbti kitose valstybėse narėse.

Tuo laikotarpiu metinis emigracijos skaičius siekdavo vidutiniškai beveik 47 000 gyventojų, o imigracijos rodikliai buvo gana maži – vidutiniškai apie 18 000 imigrantų per metus.

Pozityvūs pokyčiai po 2018 m.

2018 m. situacija pradėjo pastebimai keistis. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius gyventojų sumažėjimas dėl grynosios emigracijos tapo mažesnis nei dėl natūralios kaitos. Tai žymėjo svarbų posūkį Lietuvos demografijoje.

Nuo 2018 m. emigracijos mastai reikšmingai sumažėjo, o imigrantų skaičius žymiai padidėjo. 2018–2023 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigravo apie 27 000 gyventojų, tai yra beveik perpus mažiau nei ankstesnėje dekadoje. Tuo tarpu metinis imigrantų skaičius per tą patį laikotarpį viršijo 54 000, kas yra tris kartus daugiau nei 2004–2017 m.

Pagrindiniai pokyčių veiksniai

Didėjančią imigraciją Lietuvoje daugiausia lėmė keli svarbūs veiksniai:

• Sugrįžę Lietuvos Respublikos piliečiai. Vis daugiau iš užsienio grįžtančių lietuvių prisideda prie pozityvaus migracijos balanso.
• Darbo imigrantai. Daugėja žmonių iš Rytų Europos, kurie atvyksta dirbti Lietuvoje.
• Karo pabėgėliai iš Ukrainos. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos karinė invazija į Ukrainą paskatino didelį Ukrainos karo pabėgėlių srautą į Lietuvą.

Migracijos balansas ir demografinė nauda

Nuo 2019 m. iki 2024 m. rugpjūčio mėnesio Lietuvos migracijos balansas tapo teigiamas ir pasiekė +187 245 gyventojus. Tai ženklus pokytis, turint omenyje ilgus metus trukusią neigiamą tendenciją.

Regioniniai pokyčiai savivaldybėse

Per 2001–2020 m. laikotarpį nebuvo nei vienos savivaldybės, kurioje būtų fiksuota teigiama migracija. Tačiau situacija pasikeitė po 2020 m. Net 57 savivaldybėse migracijos balansas tapo teigiamas, o Pagėgių savivaldybėje migracijos srautas tapo lygus – tiek pat žmonių atvyko, kiek išvyko. Tik Neringos ir Skuodo rajono savivaldybėse vis dar buvo fiksuojama neigiama migracija.

Ateities perspektyvos

Nors pastaraisiais metais migracijos situacija Lietuvoje gerėja, išlieka iššūkių, susijusių su natūralios kaitos problemomis ir ilgalaikiu gyventojų skaičiaus stabilizavimu. Pozityvus migracijos balansas suteikia vilties, kad Lietuva sugebės ne tik pristabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą, bet ir ilgainiui didinti gyventojų skaičių bei stiprinti demografinę situaciją.

Šaltinis: https://osp.stat.gov.lt/