Dievas (latv. Dievs, prūs. Deywis) užima ypatingą vietą baltų mitologijoje kaip aukščiausiasis dievybių pasaulio valdovas. Skirtingai nuo vėlesnių religinių sistemų, kur dieviškumas tapo abstrakčia, neapčiuopiama jėga, baltų tradicijoje jis pasižymi gyvybingumu, konkrečiomis savybėmis ir aktyviu dalyvavimu tiek dievų, tiek žmonių pasaulyje.
Žodžio „Dievas“ etimologija ir indoeuropietiškos šaknys
Žodis „Dievas“ yra itin senas ir būdingas daugeliui indoeuropiečių kalbų. Etimologiškai jis kilęs iš indoeuropietiškos šaknies déiu̯o-s, reiškiančios „švytintis dangus, diena“, arba veiksmažodžio dei-/dī̆- („šviesti“). Baltų Dievas turi artimus giminaičius kitose indoeuropiečių kalbose: sanskrito deva (dievas) ir dyaus (dangus), lotynų deus (dievas), senovės graikų Ζεύς (Dzeusas) ir daugybę kitų. Šis etimologinis bendrumas rodo, kad Dievo samprata kilo iš bendro indoeuropiečių pasaulėvaizdžio, kuriame šviesa ir dangus buvo neatsiejami nuo sakralumo.
Indoeuropietiškoje tradicijoje aukščiausiajam dievui buvo priskiriama daug epitetų, tačiau dažniausiai – Dievas Tėvas. Baltai jį vadino įvairiais vardais, tarp kurių žinomi: Aukštasis (Aukštiejis Visagystis), Visų Pirmas (Occopirmus), Nunadeevi (Nunadievis) ir kiti. Kiekvienas iš šių vardų atspindi skirtingus Dievo aspektus – jo aukštumą, pirmenybę, santykį su dangumi ir jo kaip tėvo funkcijas. Ypač iškalbingas yra vardo Aukštasis variantas, nurodantis ne tik fizinę, bet ir hierarchinę Dievo poziciją baltų panteone.
Istoriniai šaltiniai apie Dievą
Ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose Dievas minimas įvairiais vardais ir kontekstuose. 1522 m. Voluinės metraštyje paminėti „Mindaugo dievai“ ir „pervomu Nunadeevi“ (čia greičiausiai minimas Dievas). Šis šaltinis ypač vertingas, nes atskleidžia, kad net krikščionybę priėmęs Lietuvos valdovas Mindaugas išlaikė ryšį su senaisiais dievais, tarp kurių svarbiausias buvo Nunadievis. Šio vardo etimologija gali būti interpretuojama kaip „Dabar Dievas“, nurodant į jo aktualumą ir dabartinį veikimą.
Prūsų dievų 1530 m. sąraše, kurį pateikė Simono Grunau, jis pavadintas Occopirmus – „deus coeli et terrae“ (dangaus ir žemės dievas), suprantamas kaip „visų pirmasis“. Šiame šaltinyje Dievas aiškiai suvokiamas kaip pirmapradis, kosminio masto kūrėjas, valdantis tiek dangų, tiek žemę. Jo pozicija sąrašo viršuje nurodo hierarchinį pirmumą.
Kardinolo Valenti 1604 m. pranešime apie latvių pagonybes Dangaus dievas minimas kaip „aukščiausiasis dievas“. Tebo Deves yra latvių Debess dievs – Dangaus dievas, pabrėžiant jo ryšį su dangaus sfera. Šis aprašymas pateikia svarbią informaciją apie tai, kaip baltų Dievą suprato Katalikų bažnyčios atstovai – jie matė jame aiškias analogijas su krikščioniškuoju Dievu, nors ir smerkė pagoniškos religijos praktikas.
XVII–XVIII a. etnografiniai aprašymai, kuriuose užfiksuoti papročiai, dainos ir tikėjimai, susiję su Dievu, liudija apie išlikusią pagarbą šiai dievybei net ir krikščionybės įsitvirtinimo laikotarpiu. Tai rodo, kad Dievo kultas buvo giliai įsišaknijęs baltų sąmonėje ir išliko sinkretiniu pavidalu net ir religijos pasikeitimo laikotarpiu.
Dievo įvaizdžiai tautosakinėje tradicijoje
Baltų mitologijoje Dievas vaizduojamas dvejopai, kas rodo šio įvaizdžio evoliuciją ir sudėtingumą. Latvių mitologinėse dainose jis pasirodo kaip jaunas vyras, gražus, šviesus, dėvintis sidabro apsiaustu ir kepure. Jis joja raitas arba važiuoja aukso ar vario karieta, laikydamas aukso vadeles su aukso kutais. Jo pilis ant dangaus kalno papuošta sidabru, auksu, vario sienomis. Šis įvaizdis labiau būdingas archajiškai tradicijai, kur Dievas vaizduojamas kaip jaunikis, jojantis dangumi su kitais dievais, o jo nuotaka – Saulė. Latvių dainose taip pat pabrėžiamas jo santykis su Saule, kuri neretai vaizduojama kaip Dievo žmona arba dukra. Šis ryšys su šviesa išsaugojo seniausią indoeuropietišką Dievo, kaip švytinčio dangaus dievybės, sampratą.
Lietuvių sakmėse Dievas dažniau pasirodo kaip žilas senelis – sulinkęs, nevikrus, akcentuojant jo senumą, kadangi jis laikomas seniausiu pasaulio asmeniu. Tačiau nors vaizduojamas senu, jis nėra bejėgis – priešingai, senelis yra nepaprastai galingas, lengvai perkuriantis esinius. Jo senolio įvaizdis atskleidžia išmintį ir autoritetą. Sakmėse pasakojama, kaip jam besiprausiant žemėn nukrenta lašas, iš kurio atsiranda žmogus; arba kaip Dievas užsigauna į akmenis ir nuo to laiko akmenys nebeauga. Šie mitai pabrėžia tiesiogines pasaulio reiškinių sąsajas su Dievo veiksmais.
Lietuvių pasakojimuose dažnai minima, kad Dievas vaikšto žemėje, dažniausiai pasivertęs elgeta ar keliaujančiu seniu. Jis užsuka į žmonių namus, prašo nakvynės ar pagalbos, norėdamas išbandyti žmonių dorovingumą ir svetingumą. Tie, kurie jį gražiai priima, sulaukia palaiminimo ir apdovanojimo, o tie, kurie atstumia ar įžeidžia, būna nubaudžiami. Šiose istorijose atsiskleidžia Dievo, kaip dorovinių vertybių saugotojo ir teisėjo, aspektas.
Verta paminėti, kad skirtingus Dievo įvaizdžius galima interpretuoti kaip atspindinčius skirtingus jo veiklos aspektus ir istorinę evoliuciją nuo dangaus šviesos dievybės iki visaapimančio moralinio autoriteto. Toks dvilypumas būdingas ir kitoms indoeuropiečių tradicijoms, pavyzdžiui, senovės indų Dyaus (dangaus dievas) ir Varuna (moralės saugotojas) gali būti laikomi to paties archetipo skirtingais aspektais.
Dievo funkcijos ir galios
Baltų kultūrose Dievas iš pradžių buvo suvokiamas kaip dangaus šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas. Jo funkcijos apėmė platų spektrą, atspindintį jo kaip aukščiausiosios dievybės statusą. Tautosakiniai šaltiniai patvirtina, kad Dievas buvo laikomas kūrėju – „Dievas sutverė rugį, kvietį, avižą“. Jis turi savo darželį, kuriame „atidaro“ viską, kas pradeda augti. Lietuviškos patarlės teigia: „Sotins Dievas“, „Dievas paskalsins“, „Dievas sėja ir pjauna“. Šios patarlės atskleidžia gilų tikėjimą, kad derlius ir gėrybės priklauso nuo Dievo malonės.
Dievui priskiriama ypatinga galia paveikti orus, nuo kurių priklauso derlius. Tautosakoje minima, kaip jis išeina iš dangaus į laukus, triskart apeina aplink, kalba, palaimina pasėlius. Šie ritualiniai veiksmai nurodomi kaip būtini geroms oro sąlygoms ir derliui užtikrinti. Tačiau jo kūrybinei veiklai dažnai prieštarauja Velinas (velnias), bandantis deformuoti tai, ką Dievas sukūrė tvariai ir gražiai. Šis dualizmas atspindi baltų pasaulėžiūrą, kurioje gėrio ir blogio, tvarkos ir chaoso kovos vyksta nuolat.
Dievas baltų tradicijoje nėra vien tolimas dangiškasis valdovas – jis aktyviai dalyvauja žmonių kasdienybėje. Ypač svarbi Dievo funkcija – žmogaus likimo lėmimas. Jam ir Laimai (likimo deivei) priskiriama galia spręsti žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą.
Įdomu tai, kad Laima gali priimti sprendimus, kartais nepriklausomai nuo Dievo valios, o kai kuriais atvejais perimdama dalį jo funkcijų. Tautosakiniai šaltiniai mini atvejus, kai Dievo ir Laimos sprendimai prieštarauja vienas kitam, ir dažnai lemia Laimos žodis. Tai būdinga baltų panteono struktūrai, kurioje dievybės nėra griežtai hierarchizuotos, o jų funkcijos gali persidengti. Toks politeistinis lankstumas leidžia skirtingoms jėgoms veikti autonomiškai, užtikrinant įvairių gyvenimo sferų harmoningą veikimą.
Dievo santykis su kitomis baltų dievybėmis taip pat įdomus. Nors jis laikomas aukščiausiuoju dievu, tačiau nėra despotiškas valdovas. Jis veikia kaip žmonių ir kitų dievų tarpininkas, prižiūrėdamas bendrosios tvarkos laikymąsi. Sakmėse minima, kad Dievas skiria pareigas Perkūnui, Saulei, Mėnuliui, žvaigždėms ir kitoms dievybėms, paskirstydamas joms konkrečias funkcijas. Tokiu būdu susidaro hierarchinė, bet kartu ir bendradarbiavimo santykiais pagrįsta dievų bendruomenė.
Dievas ir kalendorinės šventės
Baltų tradicijoje Dievas glaudžiai susijęs su gamtos ciklu ir kalendorinėmis šventėmis, kurios žymėjo svarbius metų laiko pasikeitimus. Šv. Jurgio diena, švenčiama balandžio 23 d., senovėje buvo siejama su jaunu dievaičiu, o krikščioniškais laikais ši šventė sutapo su Jurgio diena. Per Jurgines dainuojama: „Jurgi, geras vakare, Paimk rytus, Atrakink žemę, Ištiesk žolelę…“. Šios dainos, nors kreipėsi į šventąjį Jurgį, iš tiesų išlaikė senojo Dievo, kaip augmenijos ir derliaus globėjo, garbinimo elementus. Jurginės žymėjo pavasario pradžią, pirmąjį gyvulių išginimą į ganyklas, žemės pabudimą po žiemos. Visos šios funkcijos priklausė Dievui, kuris atgaivindavo žemę ir jai suteikdavo gyvybingumą.
Joninės, švenčiamos birželio 23–24 dienomis, taip pat glaudžiai susijusios su Dievo kultu. Vasaros saulėgrįžos metu, kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia, Dievo galia buvo laikoma ypač stipria. Joninių naktį miškuose žydi papartis, kurio žiedas suteikia ypatingų galių – galimybę suprasti gyvūnų kalbą, matyti paslėptus turtus, žinoti ateitį. Tačiau neradusiems šio žiedo gresia nesėkmė. Tik drąsuoliams, pasiryžėliams kovoti su raganomis, lemta pajusti tą laimės šviesą, kurią simbolizuoja Dievo palaima. Joninių laužai, kurie buvo deginami ant kalvų, simbolizavo dangaus šviesos stiprinimą, Saulės palaikymą jos silpnėjimo pradžios momentu. Tikėta, kad Dievo energija tą naktį pasiekia žemę ir suteikia augalams ir gyvūnams ypatingų galių.
Kalėdos, sutampančios su žiemos saulėgrįža, tautosakinėje tradicijoje taip pat siejamos su Dievu. Sakoma, kad jis „atvažiuoja geležies ratais, šilko botagais“, atnešdamas šviesos ir šilumos pažadą tamsiausiose žiemos dienose. Ikikrikščioniškoje tradicijoje žiemos saulėgrįža buvo laikoma momentu, kai Dievas sugrįžta iš kelionės, pradėdamas naują metų ciklą. Dainos, patarlės ir papročiai, susiję su šia švente, išsaugojo senojo Dievo, kaip šviesos nešėjo ir atgimimo skatintojo, kultą.
Kitos kalendorinės šventės – Užgavėnės, Velykos, Sekminės – taip pat išlaikė Dievo garbinimo elementų, nors ilgainiui jie susipynė su krikščioniškomis tradicijomis. Šiose šventėse atsispindi metinis gamtos ciklas ir žmogaus santykis su ja, kurį globoja Dievas kaip aukščiausioji tvarkos ir harmonijos jėga.
Dievo simboliai ir sakralinė erdvė
Baltų mitologijoje su Dievu siejami įvairūs simboliai, kurie atskleidžia jo galios ir veiklos pobūdį. Ypač svarbūs medžiai, kurie dainose minimi kaip saulės medžiai – obelis, gluosnis, lazdynas. Tai Dievo šeimos medžiai su sidabro ir aukso lapais bei šakomis. Ant jų saulės dukros kabina vainikus. Saulėgrįža lietuvių mitologijoje vaizduojama kaip medis, ant kurio viršūnės teka saulė – gyvybės simbolis.
Dievo medis yra vienas iš būdingiausių ir dažniausių lietuvių liaudies meno simbolių, perduotų iš kartos į kartą. Jis vaizduojamas kaip stilizuotas medis su simetriškomis šakomis, dažnai su paukščiais, saulės simboliais ar dangaus kūnais viršūnėje. Tai pasaulio ašies simbolis, jungiantis dangų, žemę ir požemį.
Dievo buveinė dažnai įsivaizduojama ant sidabro kalno – tai dangaus sfera, kur randasi jo pilis. Kalnas, kaip aukščiausia žemės vieta, artimiausia dangui, nuo seno laikytas šventa vieta daugelyje pasaulio kultūrų. Baltų tradicijoje kalvos ir piliakalniai buvo svarbios apeigų vietos, kur vykdavo aukojimas dievams, ypač Dievui ir Perkūnui. Ant kalvų kūrenami laužai per šventes simbolizavo ryšį su dangiškąja sfera ir Dievo galios šaukimąsi.
Kitas svarbus Dievo erdvę žymintis simbolis – dangaus vandenys, kurie yra gyvybės šaltinis ir pirminė medžiaga. Seniausiose indoeuropiečių kosmogonijose vanduo dažnai vaizduojamas kaip pirmapradis elementas, iš kurio kyla pasaulis. Baltų mitologijoje dangaus vandenys taip pat užima svarbią vietą – iš jų Dievas sukuria žemę, augmeniją ir gyvūniją. Lietaus vanduo laikytas turinčiu ypatingų savybių, ypač surinktas per tam tikras šventes ar tam tikru paros metu. Tikėta, kad šis vanduo perduoda Dievo palaiminimą ir gydomąsias galias.
Ugnies simbolis taip pat glaudžiai susijęs su Dievu, nors dažniau asocijuojamas su Perkūnu. Apeiginis ugnies kūrenimas – vienas seniausių religinių ritualų, išlikęs iki šių dienų kalendorinėse šventėse. Ugnis laikyta tarpininke tarp žmonių ir dievų, perduodančia aukas ir maldas į dangiškąją sferą. Namų židinio ugnis laikyta šventa ir saugoma – jos užgesimas reiškė nelaimę ir dievų globos praradimą.
Baltų Dievas: istorinė transformacija
Per šimtmečius Dievo įvaizdis ir funkcijos keitėsi, prisitaikydamos prie kintančių socialinių ir kultūrinių aplinkybių. Nors jis buvo suvokiamas kaip aukščiausioji dievybė, jo savybės palengva persipynė su krikščioniškuoju Dievu. Krikščionybės įvedimas baltų kraštuose XIII–XIV a. nesunaikino senojo tikėjimo visiškai – įvyko savotiškas religinis sinkretizmas, kuriame senovinės praktikos ir tikėjimai įgavo naujus pavidalus.
Daugelis patarlių, dainų ir liaudies papročių išlaikė senovinį Dievo supratimą, rodantį jį kaip artimą žmonėms, aktyvų gamtos procesų dalyvį ir dorovės normų saugotoją. Lietuvių kalboje išliko archajiška situacija, kai tas pats žodis „Dievas“ žymi tiek senosios religijos aukščiausiąją būtybę, tiek krikščioniškąjį Dievą. Tuo tarpu daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų senojo panteono aukščiausiojo dievo vardas buvo išstumtas (plg. graikų Zeus vs. Theos, lotynų Jupiter vs. Deus). Šis lingvistinis išlikimas rodo išskirtinę Dievo reikšmę baltų religinėje sąmonėje.
XVII–XIX a. tautosakos rinkiniuose užfiksuota daugybė sakmių, dainų ir tikėjimų, kuriuose išlikę archajiški Dievo vaizdiniai. Juose Dievas dažnai vaizduojamas kaip elgeta, vaikščiojantis tarp žmonių, arba kaip darbštusis ūkininkas, mokantis žmones žemdirbystės ir amatu. Jis tampa artimesnis kasdieniam žmogaus gyvenimui, mažiau transcendentinis nei krikščioniškasis Dievas. Šis žemiškumas ir artumas žmonėms yra būdingas baltų religijos bruožas, išskiriantis ją iš kitų indoeuropiečių tradicijų.
XX a. pradžioje, tautinio atgimimo laikotarpiu, susidomėjimas baltų mitologija ir Dievo vaizdiniu išaugo. Pradėta ieškoti autentiškų, ikikrikščioniškų religinių elementų, kurie galėtų tapti nacionalinės tapatybės dalimi. Tuo metu susidomėta senųjų dievų kulto rekonstrukcija, sukurta naujų religinių judėjimų, bandančių atgaivinti prigimtinį tikėjimą. Šiuose judėjimuose Dievas dažnai vaizduojamas kaip aukščiausioji, visa apimanti būtybė, neretai įgaunanti panteistinių bruožų.
Dievo svarba baltų religijoje
Nors šiuolaikinėse rekonstrukcijose Dievas kartais sulaukia mažiau dėmesio nei kitos dievybės (Perkūnas, Velinas, deivės Laima ar Žemyna), tautosakinė medžiaga liudija, kad jis buvo centrinė figūra baltų tikėjimo sistemoje. Jo įtaka jaučiama visose gyvenimo sferose – nuo kosmologinių vaizdinių iki kasdienio žmonių gyvenimo.
Analizuojant baltų religiją matyti, kad Dievas užima ypatingą vietą – jis nėra tik vienas iš daugybės dievų, bet iškilęs virš jų kaip aukščiausioji tvarkos ir harmonijos jėga. Tačiau skirtingai nuo monoteistinių religijų, jis nėra vienintelis dievas – jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kiekviena iš kurių atsakinga už tam tikrą realybės aspektą. Tokia politeistinė struktūra leido baltams suvokti pasaulį kaip sudėtingą, daugialypį reiškinį, kuriame veikia skirtingos, bet tarpusavyje susietos jėgos.
Baltų Dievas išlieka unikalus indoeuropietiško tipo aukščiausiasis dievas, kurio bruožai išsaugoti tautosakinėje tradicijoje ir kuris, nepaisant krikščionybės įtakos, išlaikė daug archajiškų, ikivalstybinės religijos elementų. Jis atskleidžia baltų pasaulėžiūros savitumą, kurioje dieviškas pasaulis nėra griežtai atskirtas nuo žmogiškojo, o transcendencija persipina su kasdieniu, jusliškai patiriamu pasauliu.
Šiandien, studijuojant baltų mitologiją, svarbu atkreipti dėmesį į Dievo vaidmenį ne tik kaip istorinį ar folklorinį fenomeną, bet ir kaip gyvo tikėjimo objektą, suteikusį baltams dvasinį pagrindą ir padėjusį jiems interpretuoti pasaulį. Dievo įvaizdis, išsaugotas dainose, sakmėse ir papročiuose, liudija apie gilią išmintį ir pasaulio supratimą, kuris galėtų būti vertingas ir šiuolaikiniam žmogui, ieškančiam darnos su gamta ir kosmosu.
Šaltiniai:
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2002 m.
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius. 2000 m.
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.
