Deivė Laima – viena ryškiausių ir labiausiai gerbiamų senovės lietuvių ir latvių mitologijos dievybių. Jos vardas šiandien skamba daugelio lietuvių lūpose, nors ne visi žino, kad jis kyla iš seniausių baltų tikėjimų. Deivė Laima buvo laikoma ne tik likimo valdove, bet ir gyvenimo globėja nuo pat pirmųjų kvėpavimo akimirkų iki mirties slenksčio. Ji lėmė žmogaus kelią, sėkmę, sveikatą ir net tai, kokią profesiją ar užsiėmimą jis pasirinks. Šiame straipsnyje pasinersime į Laimos kulto pasaulį ir atrasime, kodėl ši deivė tapo tokia svarbi baltų kultūroje.
Laimos vardas ir kilmė
Pats Laimos vardas glaudžiai susijęs su lietuvių kalbos žodžiais, reiškiančiais laimę, sėkmę ir net gyvenimą. Kai kurie kalbininkai, tarp jų ir žymusis Kazys Būga bei Ernstas Fraenkelis, Laimos vardą kildina iš indoeuropietiškos šaknies „laid–me“, kuri reiškia leisti, kurti, tverti. Taigi pats vardas jau atskleidžia deivės esmę – ji ta, kuri leidžia gyvybei ateiti į šį pasaulį, kuri sukuria ir nulemią žmogaus likimą.
Įdomu tai, kad giminiškas prūsų kalbos žodis „laeims“ reiškia turtingą, o tai parodo, jog deivės Laimos vardas buvo siejamas ne tik su likimu, bet ir su gerove, klestėjimu. Pirmą kartą deivė Laima rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau 1666 metais Vilhelmo Martinio tekste, kur ji įvardyta kaip Laimelė. Vėlesniuose Mažosios Lietuvos šaltiniuose deivė minima vis dažniau, o jos funkcijos aprašomos vis išsamiau.
Deivė Laima – likimo lėmėja ir gimimo globėja
Svarbiausia Laimos funkcija – lemti gimstančiam kūdikiui likimą. Tikėta, kad deivė atsiranda prie gimdyvės lovos ir tris kartus apskrieja namus, nulemdama, koks bus naujagimio gyvenimas. Kai kuriose sakmėse pasakojama, kad netgi trys Laimos – seserys – ateina lemti likimo, kiekviena pridėdama po dalį: viena lemia sveikatą, kita turtus, trečia gyvenimo trukmę ir mirtį.
Moterys, laukiančios kūdikio, ypač gausiai melsdavosi deivei Laimai. Jos žinojo, kad deivės palankumas yra nepaprastai svarbus – Laimos nulemtas likimas buvo laikomas neišvengiamu ir nepakeičiamu. Net jei žmogus po to stengdavosi keisti savo gyvenimą, tai, ką deivė Laima lėmė gimimo akimirką, vis tiek išsipildydavo. Todėl apeigos, skirtos Laimai palenkti, buvo sudėtingos ir atidžiai atliekamos.
Gimtuvių metu pribuvėja pirmiausia nuprausdavo kūdikį šaltu vandeniu, vadinamu Laimos prakaitu ar Laimos vandeniu. Šis vanduo turėjo ypatingą reikšmę – į jį kreiptasi kaip į pačios deivės palaiminimą. Buvo labai svarbu, kad nė lašas šio vandens nebūtų išlietas ant žemės per neatsargumą, nes tikėta, jog drauge su vandeniu išsilieja ir viso gyvenimo laimė. Jei vanduo tyčia išpilamas tvarte, kūdikis turės arklių ar gyvulių laimę ir jam seksis gyvulininkystėje. Jei vanduo išpilamas prie židinio – vaikas turės namų laimę ir bus sėkmingas ūkininkas.
Apeigos ir aukos deivei Laimai
Po kūdikio gimimo būdavo atliekamos iškilmingos apeigos, kuriose dalyvaudavo visa šeima ir artimieji. Tėvas, pasveikindamas motiną ir naująjį šeimos narį, pripildydavo kaušelį gėrimo ir dalį jo išliedavo ant žemės deivei Žemynėlei, prašydamas palaiminimo ir derliaus. Paskui gėrimas būdavo duodamas motinai, o visi susėdę prie stalo kartu melsdavosi Laimai, taip pat išliedami gėrimo ant žemės.
Vėliau būdavo aukojama dedeklė višta, kuri turėjo būti juoda, balta ar raiba, bet jokiu būdu ne raudona. Vištą užmušdavo ne peiliu, o samčiu, ir labai stengdavosi, kad virdama sriuba neperbėgtų per puodo kraštą, nes taip dalis maisto būtų patekusi ugnies deivei Gabijai, o ne Laimai. Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, klūpodamos aplink stalą ir dėkodamos deivei už sėkmingą gimimą.
Šios apeigos turėjo užtikrinti, kad Laima būtų palanki ir saugotų kūdikį visą gyvenimą. Tikėta, kad žmogus, kuriam Laima palankiai nulėmė likimą, turės laimingą ir klestintį gyvenimą, o tas, kurio Laima neįvertino, visą gyvenimą kovos su nesėkmėmis.
Deivė Laima ir kitos likimo dievybės
Lietuvių mitologijoje Laima nėra vienintelė likimo valdovė. Ji turi seserystės ryšį su mirtį nešančia Giltine. Jei Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį ir užtikrina sėkmingą gimimą, tai Giltinė nutraukia gyvenimo giją. Šios dvi deivės nuolat grumiasi dėl žmogaus likimo – Laima eina iš dešinės pusės ir saugo, o Giltinė iš kairės ir kenkia.
Laimos funkcijos ir įvaizdis primena kitų pasaulio tautų likimo deives. Graikų mitologijoje tai trys Moiros, kurios verpė, matavo ir karpė žmogaus gyvenimo siūlą. Romėnai turėjo Parkas, germanai – Nornas, o romanų tautos – Fatą. Visas šias dievybes vienija bendra funkcija – jos valdo žmogaus likimą ir nulemia gyvenimo eigą. Latvių tautosakoje Laima taip pat yra labai populiari, o jos ryšys su gimdyvėmis net labiau pabrėžiamas nei lietuvių Laimės.
Deivė Laima: šventieji ženklai ir pavidalai
Deivė Laima buvo vaizduojama įvairiais pavidalais. Dažniausiai ji aprašoma kaip jauna arba sena moteris, priklausomai nuo konteksto. Tačiau kartais ji pasirodo ir kaip gegutė – paukštis, kuris nuo seniausių laikų laikomas gyvenimo saugotoju ir svarbių įvykių pranašautoju. Gegutės kukavimas buvo suprantamas kaip Laimos ženklas, pranešantis apie gimimą, santuoką ar mirtį.
Be to, deivė Laima galėjo pasireikšti augalų pavidalu – kaip liepa ar dagių keras, kaip vabzdys ar net gyvatė. Šie pavidalai rodo, kad deivė buvo susijusi su gamta, jos ciklais ir atsinaujinimu. Vaivorykštė lietuvių tautosakoje vadinama Laimos juosta, o tai tik parodo deivės ryšį su dangumi ir atmosferos reiškiniais.
Įdomi Laimos kulto apraiška – akmenys su įspaudais, kurie buvo laikomi deivės pėdomis. Bevaikės moterys lankydavo tokius akmenis, dėdavo ant jų aukas ir semdavo vandenį iš įdubų, tikėdamos, kad jis turi stebuklingų gydomųjų ir vaisingumo galių. Kaimiečiai taip pat garbino akmenis, laikomus prie svirno, manydami, kad juose glūdi Laimos dieviškasis pradas, suteikiantis vaisingumą ir gerovę.
Namų Laima ir kasdienė globa
Be asmeninės kiekvieno žmogaus Laimos, egzistavo ir namų Laima – būtybė, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje ar prie židinio. Ši Laima buvo laikoma namų globėja, lemiančia visokeriopą šeimos sėkmę – žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, derlių ir turtus. Statant naujus namus ir juos šventinant, būdavo atliekami ritualai, skirti namų Laimai pakviesti ir jos palankumą užsitikrinti.
Tikėta, kad namų Laima naktimis šoka ant aslos, džiaugiasi gera tvarka ir rūpestingu šeimininkių darbu. Jei namai netvarkomi, Laima gali supykti ir palikti juos, pasiėmusi su savimi visą laimę ir gerovę. Todėl moterys labai stengdavosi palaikyti švarą ir tvarką, ypač aplink židinį, kur manyta gyvenanti deivė.
Įdomu tai, kad egzistavo magiški papročiai, kaip „išsinešti“ svetimų namų Laimę ir kaip ją susigrąžinti atgal. Tai rodo, kad žmonės tikėjo galintys įtakoti Laimos palankumą ir net ją „pavogti“ iš kaimynų, jei tik žinos tinkamus būdus.
Deivės Laimos šventės ir draudimai
Laimai buvo priskirti šventiniai ketvirtadienių vakarai bei tarpšventinis laikotarpis nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos. Šiomis dienomis moterims buvo griežtai draudžiama verpti, nes tikėta, kad tai gali įžeisti deivę. Verpimas buvo siejamas su gijų verpimo simbolika, kuri priklausė pačiai Laimai, todėl žmonės šventomis dienomis turėjo susilaikyti nuo šio darbo.
Ketvirtadienis buvo laikomas Laimos diena, todėl jis buvo ypatingai gerbiamas. Šią dieną stengtasi nedaryti sunkių darbų, vengta ginčų ir nesutarimų, melstasi už šeimos gerovę. Moterys ketvirtadienio vakarais rinkdavosi kartu, kalbėdavo apie savo viltis ir svajones, dalindavosi patirtimi, kaip užsitikrinti Laimos palankumą.
Laimos kultas po krikščionybės įvedimo
Net ir po krikščionybės įvedimo Lietuvoje, Laimos kultas neišnyko iš karto. Žmonės toliau tikėjo jos galia, nors ir nebe taip atvirai. Laimos vardas išliko dainose, sakmėse ir patarlėse, pavyzdžiui, „Taip Laima lėmė“ ar „Tai jau jo likimas“. Šios frazės iki šiol naudojamos kalboje, kai norime pasakyti, kad kažkas yra neišvengiama ar likimo nulemta.
Patriarchato laikotarpiu Laimos vietą iš dalies užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis – į juos žmonės pradėjo kreiptis, prašydami laimės ir sveikatos. Tačiau Laima niekur nedingo – ji tapo Dievo pagalbininke, išlaikydama savo pirmykštę reikšmę. Krikščioniškosios maldos ir pagoniškieji tikėjimai susipynė, sukurdami unikalią dvasinę kultūrą, kurioje senoji deivė vis dar turėjo savo vietą.
Deivė Laima šiuolaikinėje kultūroje
Šiandien Laimos vardas vis dar populiarus Lietuvoje – jį turi tūkstančiai moterų, dažnai net nežinodamos jo mitologinės kilmės. Laima tapo ne tik deivės vardu, bet ir simboliu, reiškiančiu laimę, sėkmę ir palankų likimą. Folkloro ansambliai, etnokultūros puoselėtojai ir neopagonybės šalininkai siekia atgaivinti Laimos kultą, priminti žmonėms apie šią nuostabią likimo deivę.
Laimos įvaizdis atsispindi ir šiuolaikiniame mene – ji minima literatūroje, dailėje, muzikoje. Senovės baltų mitologija tampa vis populiaresnė, o kartu su ja atgimsta ir dėmesys tokioms dievybėms kaip Laima. Tai rodo, kad giliai įsišaknijusi kultūrinė atmintis neišnyksta net per šimtmečius ir kad senovės tikėjimai vis dar turi galią žavėti ir įkvėpti.
Deivė Laima – tai ne tik mitologinis personažas, bet ir gyvas liudijimas apie senovės lietuvių dvasingumą, jų santykį su pasauliu ir tikėjimą, kad žmogaus gyvenimas yra nulemtas aukštesnių jėgų, kurias galima gerbti, melsti ir su kuriomis galima bendrauti. Jos kultas parodo, kaip svarbu baltams buvo suprasti savo vietą pasaulyje ir atrasti prasmę gyvenimo vingiuose, pripažįstant tiek likimo galią, tiek žmogaus pastangas kurti savo laimę.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/laime-1/
- https://www.vle.lt/straipsnis/laima/
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2022 m.
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius, 2000 m.
Nuotraukos asociatyvinės, sugeneruotos Gemini. Viršelio nuotrauka ©Jurga creations.
