Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais – šie žodžiai šimtmečius skambėjo lietuvių laukuose. Žemyna, viena svarbiausiųjų senovės lietuvių deivių, buvo ne tik žemės globėja, bet ir visos gyvybės motina, kuri duodavo derlių ir priimdavo mirusiuosius į savo glėbį.
Žemynos kilmė ir reikšmė senovės pasaulėžiūroje
Žemyna kilusi iš proto–indoeuropiečių žemės deivės, kuri buvo žinoma kaip Dʰéǵʰōm. Jos vardas tiesiogiai siejamas su lietuvių kalbos žodžiu „žemė“ ir rodo gilų ryšį su pačia žemės esme. Žemyna yra senos kilmės lietuvių ir prūsų Žemės deivė, kilusi iš Dievų Motinos, kuri buvo garbinama labiau nei jos vyriškasis atitikmuo Žemėpatis.
Žemyna nebuvo vien lietuviška deivė – panašių žemės motinų kultas buvo paplitęs visoje indoeuropiečių erdvėje. Aisčių Dievų Motina tapatinama su lietuvių ir prūsų deive Seva, latvių – Žemė Motina, slavų – Živa. Ji panaši į trakų Zemelę ir graikų Semelę, kas rodo bendras šių kultūrų šaknis.
Indoeuropiečių tautos Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Lietuvių mitologijoje Žemyna buvo Perkūno žmona – dangaus griaustinio dievas lietumi apvaisindavo žemę, o Žemyna gimdydavo naują gyvybę.
Žemynos funkcijos ir galios
Vaisingumo ir derliaus deivė. Tikėta, kad Žemyna globojo javus, vaisius, gyvulius ir žmones. Ji buvo atsakinga už viską, kas augo ir gyveno žemėje. Žemdirbiai, kurie tingėdavo dirbti, nusikalsdavo Žemynai. Deivė jų nelaimindavo, javų neaugindavo, ant kiekvieno žingsnio klupdydavo ir nelaimę po nelaimės siųsdavo.
Žemės apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio palietu dievo Perkūno vandeniu – lietumi. Tuo metu išmetamas Perkūno kirvukas, kuriam buvo priskiriama ypatinga vaisingumo galia. Šis tikėjimas atskleidžia senovės lietuvių pasaulėžiūrą, kur dangaus ir žemės jėgos veikė kartu, sukurdamos gyvybę.
Gyvenimo ir mirties tarpininkė. Žemyna personifikavo derlingą žemę ir maitino visą gyvybę žemėje – žmonių, augalų ir gyvūnų. Viskas, kas gimsta iš žemės, vėl sugrįžta į žemę, todėl jos kultas taip pat susijęs su mirtimi. Žemyna buvo ne tik gyvybės davėja, bet ir mirusiųjų priėmėja.
Per šermenis jai būdavo žemėn numetami 3 kąsneliai duonos ir mėsos, nuliejama alaus prašant, kad Žemyna kitame pasaulyje arba danguje būtų maloninga. Šis paprotys rodo, kad Žemyna buvo laikoma tarpininke tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Žemynos garbinimo apeigos
Senovės lietuviai neapsiribojo vien Žemynos garbinimu žodžiais – jie sukūrė sudėtingą apeigų sistemą, kuri lydėjo visą žemdirbio gyvenimą nuo pavasario sėjos iki rudens derliaus. Šie ritualai atskleidžia gilų senovės žmonių ryšį su žeme ir supratimą, kad viskuo, ką gauni iš žemės, reikia su ja pasidalyti.
Žemynėliavimo apeigos
Matas Pretorijus aprašė, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3–4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Panašiai buvo garbinama ir Žemyna – maldininkas pasemdavo iš statinės alaus, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlės garbei, sakydami: „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais“.
Ką gauni iš žemės, tuo su ja ir pasidalini – šis principas vyravo visuose aukojimo ritualuose. Žemynai būdavo aukojamas alus, nes jis pagamintas iš javų, o Žemyna – javų deivė.
Pavasario ir rudens apeigos
Žemynai būdavo aukojama, dažniausiai pavasarį pradedant žemės ūkio darbus ir rudenį juos baigiant. Senovės lietuvių žemdirbys, prieš varydamas pirmąją vagą, pagerbdavo žemę – motiną: klaupdavosi ir ją bučiuodavo, žegnodavo.
Pradėdamas arti lauką, šeimininkas ne tik pabučiuodavo žemę, bet pačioje pirmoje vagoje užardavo duonos riekelę arba visą kepalą. Šis ritualas simbolizavo žmogaus ryšį su žeme ir prašymą palaiminimo būsimiems darbams.
Rugiapjūtės šventės
Rugiapjūtės pabaigtuvės buvo skiriamos vaisingumo bei derliaus dievybės garbei. Rudenį per derliaus švenčių apeigas Žemynos garbei buvo geriamas alus. Šie ritualai buvo ne tik dėkingumo išraiška, bet ir prašymas palankumo ateities derliui.
Žemyna ir Žemėpatis
Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus. Nors abu buvo žemės globėjai, Žemyna buvo laikoma galingesne ir labiau garbinama.
Žemėpatį garbina „pirm Saulės ir Mėnulio“, t. y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Tačiau Žemyna buvo universalesne – ji globojo ne tik konkrečią vietą, bet ir visą žemės vaisingumą.
Žemynos kulto transformacija krikščionybės laikais
Sumažėjus kultui po Lietuvos krikšto, Žemynos įvaizdis ir funkcijos buvo paveiktos Švč. Mergelės Marijos kulto. Šis kultūrinis persipynimas buvo tipiškas senovės lietuvių religijos transformacijai – pagoniškos deivės funkcijos neišnyko, bet persipynė su krikščioniškomis tradicijomis.
Žemynos, kaip motinos ir globėjos, savybės buvo perkeltos į Marijos kultą, o žemės šventinimo ritualai transformavosi į krikščioniškus laukų šventinimo papročius. Taip senovės lietuvių žemės deivės paveldas išliko gyvas net ir keičiantis religijai.
Žemyna liaudies kultūroje
Žemynos kultas paliko gyvus pėdsakus lietuvių tautosakoje. Liaudies dainose ji minima kaip rūpestinga motina, globėja ir gyvybės davėja. Dzūkijoje ir dabar galime išgirsti „Motina Žemyna geriausioji, motina Žemyna švenčiausioji“.
Šie kreipiniai atskleidžia, kad Žemyna buvo suvokiama ne kaip tolima dievybė, bet kaip artima, rūpestinga motina, kuri visada padės savo vaikams – žmonėms.
Net ir šiandien išliko kai kurie Žemynos kulto atspindžiai. Žmonės vis dar bučiuoja žemę po ilgų kelionių, prašo žemės atleidimo prieš statybas, šventina laukus. Nors šie veiksmai dažnai atliekami automatiškai, jų šaknys siekia senovės Žemynos kultą.
Žemynos vieta lietuvių dievų panteone
Žemyna buvo viena svarbiausių senovės lietuvių deivių, lygiavertė tokioms dievybėms kaip Laima ar Gabija. Archeologė M. Gimbutienė skyrė du svarbiausius baltų mitologijos raidos etapus – ankstesnįjį moteriškųjų deivių ir vėlesnįjį – vyriškųjų dievų. Žemyna priklausė pirmajam etapui.
Žemyna priklausė Senosios Europos deivių kategorijai kartu su Laima ir Ragana, reprezentuodama moteriškąjį, vaisingumą ir gyvybę teikiantį pradą, kuris vėliau buvo iš dalies pakeistas vyriškų dievų kultu.
Žemyna: simbolika ir reikšmė
Žemyna – tarsi didžiulės kosminės įsčios, kuriose užgimsta ir skleidžiasi visos gyvybės formos. Ji reprezentuoja amžiną gyvybės, mirties ir atgimimo ciklą, kuris yra fundamentalus senovės lietuvių pasaulėžiūrai.
Žemyna priklauso Deivės Motinos kategorijai. Psichoanalitikas Erichas Neumannas teigia, kad iš Didžiosios Motinos archetipo atsirado visi kiti su moteriškumu susiję deivių tipai. Žemyna įkūnija universalų motinystės principą – ji maitina, globoja, bet ir priima atgal visa, ką pagimdė.
Žemynos palikimas šiuolaikinėje kultūroje
Nors Žemyna kaip gyva dievybė jau seniai pasitraukė iš lietuvių religinio gyvenimo, jos simbolinis poveikis išlieka. Ekologijos judėjime, tvaraus žemės ūkio praktikose, žemės šventinimo ritualuose – visur jaučiama senovės žemės motinos dvasia.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai kalbama apie Motinos Žemės apsaugą, klimato kaitos keliamus iššūkius ir tvarų vystymąsi, senovės lietuvių Žemynos kultas įgauna naują aktualumą. Jos pagarbos žemei principai gali būti įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniam žmogui, ieškančiam harmoningesnio santykio su gamta.
Žemyna – tai ne tik senovės lietuvių deivė, bet ir amžinas simbolis, primenantis mūsų ryšį su žeme, kuri mus maitina, globoja ir galų gale priima atgal. Jos kultas atskleidžia gilų senovės lietuvių supratimą apie gyvybės ciklą, žmogaus atsakomybę žemei ir harmonijos su gamta svarbą. Šie principai, gimę prieš tūkstantmečius, šiandien skamba ypač aktualiai.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/zemyna/
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius. 2000 m.
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2002 m.
Nuotraukų šaltinis ©canva.
Viršelio iliustracija ©Jurga Creations.
