Yra vieta, kuri atrodo lyg ne iš šio pasaulio. Ne Islandija su ugnikalniais, ne Amazonė su savo gelme – o maža, Jemenui priklausanti sala Arabijos jūroje, kur medžiai auga kaip apversti skėčiai, raudoni sakai teka tarsi kraujas, o beveik kiekviena gyva rūšis – unikalus evoliucijos eksperimentas. Tai – Sokotra. Biologai ją vadina Indijos vandenyno Galapagų salomis, o keliautojai – artimiausia vieta kitai planetai, kurią galima pasiekti paprastu lėktuvu.
Sala, kuri atsiskyrė nuo pasaulio prieš milijonus metų
Sokotra – ne vulkaninė sala. Jos istorija prasideda daug seniau ir giliau. Geologai mano, kad archipelagas kadaise buvo senovinio superkontinento Gondvanos dalis. Prieš maždaug 18 milijonų metų, atsiverdamas Adeno įlankos Rytų Afrikos rifto procesų metu, jis atsiplėšė nuo Arabijos pusiasalio ir liko vienas – izoliuotas. Karščio ir sausros užantspauduotas gabalas žemės, nutolęs 380 kilometrų nuo Arabijos krantų ir 240 kilometrų nuo Afrikos rago.
Šis ilgametis atskyrimas tapo didžiausia dovana salai: evoliucija čia vyko savo tempu, savo kryptimi, neveikiama išorės jėgų. JT biologų komanda, devintajame dešimtmetyje tyrinėjusi salą, suskaičiavo apie 700 rūšių, neaptinkamų niekur kitur Žemėje. Panaši situacija yra tik Naujojoje Zelandijoje, Havajuose, Naujojoje Kaledonijoje ir Galapagų salose. Šiandien žinoma, kad 37 % visų salos augalų, 90 % roplių ir net 95 % sausumos sraigių – endeminės rūšys, randamos vien čia. UNESCO Sokotrą paskelbė pasaulio gamtos paveldo vieta 2008 metais.
Drakono kraujo medžiai – egzistuojantys dinozaurų laikai
Sokotra yra labiausiai žinoma dėl vieno vaizdo – kalnų plynaukštės, kurioje auga medžiai, panašūs į didžiulius grybus ar apverstus skėčius. Tai Dracaena cinnabari, vadinamas tiesiog Drakono kraujo medžiu. Kai kuriuos iš jų mokslininkai įvertino kaip galimai kelių šimtų metų senumo; forma, kurią matome šiandien, klostėsi daugiau nei 20 milijonų metų.
Vardo kilmė paprasta: sužeistas ar perpjautas medis išskiria tamsiai raudonus sakus, kurie teka kaip kraujas. Senovės graikai, romėnai ir arabai šiuos sakus naudojo kaip vaistą, dažą, o antikvarai – vietoj lako ant smuikų. Sokotroje jis ir šiandien naudojamas kaip odos dažiklis, kvepalai ir tradicinis kosmetikos ingredientas.
Bet tikrasis medžio fenomenas – ne spalva, o forma. Skėtinė laja, kurioje tankiai susipynę šakų galai su lapais, yra tobula rasos ir rūko gaudyklė: drėgmė kondensuojasi ant lapų ir lašelis po lašelio nubyra žemyn prie šaknų – tai itin svarbu sausame klimate, kur lietaus pasitaiko vos kelios savaitės per metus. Ir ne tik sau: Drakono kraujo medžiai suteikia prieglobstį mažiausiai 12 endeminių roplių rūšių, tarp jų – unikalių gekonų, aptinkamų išimtinai šių medžių aplinkoje.
Ekosistema ant bedugnės krašto: kodėl drakonai nustojo augti?
Drakono kraujo medžiai (Dracaena cinnabari) yra ne tik Sokotros simbolis, bet ir jos išlikimo garantas. Tačiau šiandien sala susiduria su tylia tragedija. Jei pasivaikščiotumėte po Diksam plynaukštę, pamatytumėte šimtus didingų, šimtametį jubiliejų atšventusių „skėčių“, tačiau beveik neišvystumėte jaunų sodinukų. Kodėl?
Atsakymas slypi žmogaus įsikišimo ir gamtos pokyčių sandūroje. Šimtmečius salos gyventojai vertėsi ganydami ožkas. Kol ožkų populiacija buvo kontroliuojama, ekosistema išlaikė pusiausvyrą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, pasikeitus socialinei struktūrai, ožkos tapo tikra salos rykšte – jos nuėda kiekvieną dygstantį Drakono kraujo medžio ūglį dar nespėjus jam sutvirtėti.
Be to, drėgmės ciklas sutriko: dyla rūkai, kurie medžiams yra gyvybiškai svarbūs sausuoju periodu. Be jaunų medžių, kurie pakeistų senstančius milžinus, Sokotra rizikuoja virsti plika dykuma, praradusia savo magiškąjį veidą. Tyrimai rodo, kad iki 2080 metų ši rūšis gali prarasti iki 45 % likusio arealo.
Sokotra – gyvoji laboratorija
Sokotra dažnai lyginama su Galapagais, tačiau biologine prasme ji yra dar radikalesnė. Čia evoliucija ne tik prisitaikė – ji sukūrė savitas taisykles.
Roplių karalystė. Jei esate roplių gerbėjas, Sokotra jums yra šventovė. Net 90 % čia aptinkamų driežų ir gyvačių gyvena tik šiame archipelage. Įspūdingiausi jų – lapauodegiai gekonai, kurie taip tobulai užsimaskuoja ant medžių kamienų, jog tampa praktiškai nematomi. O ką jau kalbėti apie unikalius skiauterėtuosius chameleonus, kurie, skirtingai nei jų giminaičiai Afrikoje, išvystė unikalius bendravimo būdus izoliuotoje aplinkoje.
Dangaus šeimininkai. Paukščių stebėtojams Sokotra yra viena paskutiniųjų vietų Žemėje, kur galima išvysti Egipto maitgrifius (Neophron percnopterus) tokiu tankumu, jog jie atrodo tarsi vietiniai balandžiai. Vietiniai gyventojai šiuos paukščius vadina „baltaisiais valytojais“ – jie yra neatsiejama sanitarinė salos dalis.
Čia taip pat skraido ir šešios rūšys, kurių nerasite niekur kitur: nuo melodingojo Sokotros varnėno iki slapukės Sokotros startos. Kiekvienas šis sparnuotis yra gyvas įrodymas, kad sala yra savotiškas „Nojaus laivas“, plūduriuojantis Indijos vandenyne.
Žmonės ir sala: kalba, kurios niekas nesupranta
Sokotra nėra tik medžiai ir uolos. Tai namai žmonėms, kurie patys yra tokie pat unikalūs kaip ir jų sala. Sokotriečiai kalba soqotri kalba – senovės semitų tarme, kuri neturi rašto ir yra senesnė už klasikinę arabų kalbą. Tai kalba, kurioje gausu metaforų apie jūrą, vėjus ir medžių sakus.
Vietinė kultūra remiasi griežta pagarba gamtai. Tradicinė Sokotri teisė šimtmečius draudė kirsti žaliuojančius medžius ar medžioti tam tikrais sezonais. Tačiau modernus gyvenimas net ir čia beldžiasi į duris. Didėjantis degalų poreikis ir ekonominė izoliacija verčia vietinius grįžti prie anglies deginimo, o tai tiesiogiai kerta per salos biologinę įvairovę. Tai dramatiškas pasirinkimas tarp išlikimo šiandien ir salos išsaugojimo rytojui.
Sokotra tarp pilietinio karo ir ambicijų
Nors Sokotra priklauso Jemenui ir yra fiziškai nutolusi nuo pagrindinių mūšio laukų, tačiau politinės audros jos neaplenkia. Strateginė salos padėtis – tarp Afrikos ir Arabijos, ties vartais į Raudonąją jūrą – padarė ją geidžiamu kąsniu regiono galingiesiems.
Nuo 2014 m. vykstantis Jemeno konfliktas salą pavertė savotiška izoliuota zona. Viena vertus, karas sustabdė masinį turizmą, o tai gamtai išėjo į naudą. Kita vertus, nutrūkęs tarptautinis finansavimas gamtosaugos projektams (tokiems kaip UNESCO iniciatyvos) reiškia, kad Drakono kraujo medžių atsodinimo programos dabar laikosi tik ant entuziastų pečių. Sokotra tapo „pamiršta sala“ tikrąja ta žodžio prasme – geopolitiniu įkaitu, kurio gamtos turtai nyksta, kol pasaulis žiūri į kitą pusę.
Ateities prognozės: ar dar galime išgelbėti „Kitą planetą“?
Mokslininkai įspėja: mes lenktyniaujame su laiku. Jei klimato tendencijos nesikeis, o ciklonai (kaip 2015-ųjų „Megh“) dažnės, po 50-ies metų Sokotra gali prarasti savo ikoniškąją išvaizdą. Tačiau viltis dar gyva.
Pasaulinės organizacijos, bendradarbiaudamos su vietinėmis bendruomenėmis, pradėjo kurti nedidelius, aptvertus „medžių darželius“. Tai plotai, į kuriuos neįleidžiamos ožkos ir kuriuose jauni Drakono kraujo medžiai yra laistomi rankomis. Kai 2022 m. pirmieji 600 sodinukų pasiekė tokį aukštį, kad ožkos jų nebegali pasiekti, tai buvo maža, bet reikšminga pergalė prieš evoliucinę mirtį.
Sokotra yra priminimas mums visiems, kokia trapi gali būti gyvybė, kai ji lieka viena. Tai vieta, kuri priverčia pasijusti ne kaip svečiu kitoje planetoje, o kaip atsakingu sargu, kurio rankose – milijonus metų evoliucijos gludinamas šedevras.
Kodėl verta ją pamatyti (kol ji dar yra)?
Sokotra nėra skirta ieškantiems „viskas įskaičiuota“ kurortų. Čia nėra prabangių viešbučių ar asfaltuotų greitkelių į kiekvieną paplūdimį. Tai kelionė tiems, kurie nebijo miegoti palapinėse žvelgdami į Paukščių tako žvaigždes, valgyti šviežiai pagautą žuvį su vietiniais žvejais ir kopti į uolas, kad pamatytų vaizdą, nepakitusį nuo dinozaurų laikų.
Sokotra – tai paskutinis bastionas pasaulyje, kur gamta vis dar diktuoja sąlygas. Ir kol musonai uždaro salą lėktuvams pusmečiui, suteikdami jai ramybės pertrauką, mes turime galimybę susimąstyti: ar sugebėsime išlaikyti šią vietą tokią, kokią ją pamiršo evoliucija, ar paversime ją dar vienu prarastu rojumi?
Šaltiniai:
- https://www.britannica.com/place/Socotra
- https://www.welcometosocotra.com/
- https://www.travelingsocotra.com/socotra/
- https://www.bonjoursunset.com/blog/socotra-island-travel
- https://www.penguintravel.com/Post/8/Socotra-anislandforgottenbymenandblessedbygods.html
Nuotraukos ©canva.
