Aliaskos pakrantėje, tarp snieguotų kalnų ir Prince William įlankos vandenų, slypi miestas, kuris meta iššūkį įprastam supratimui apie bendruomenę. Whittier nėra tiesiog dar viena žvejų gyvenvietė; tai mietas, kuriame beveik visi gyventojai – apie 270 žmonių – dalijasi ne tik tuo pačiu pašto kodu, bet ir tuo pačiu stogu.
Šaltojo karo palikimas ir betoninis milžinas
Whittier atsiradimas nebuvo atsitiktinis. Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenė ieškojo vietos slaptai karinei bazei, kuri būtų nepasiekiama priešui, turėtų neužšąlantį uostą ir būtų apsaugota stačių kalnų. Taip gimė „Camp Sullivan“.
Tačiau tikroji architektūrinė anomalija atsirado 1957 m., Šaltojo karo įkarštyje. Buvo pastatytas „Begich Towers“ pastatas (oficialiai – Hodge Building). Tai 14 aukštų gelžbetonio konstrukcija, sukurta atlaikyti atšiauriausias sąlygas ir, jei prireiktų, tapti autonomiška tvirtove. Šalia išdygo dar didesnis statinys – „Buckner Building“, tuo metu buvęs didžiausias pastatas Aliaskoje, vadintas „miestu po vienu stogu“.
Kariuomenei pasitraukus septintajame dešimtmetyje, „Buckner Building“ buvo apleistas ir šiandien stovi kaip šiurpus, grafičiais išmargintas praeities vaiduoklis. Tačiau „Begich Towers“ tapo Whittier širdimi.
Vertikalus miestas: kaip atrodo gyvenimas jame?
Įsivaizduokite, kad norėdami nueiti į paštą, mokyklą ar savivaldybę, jums nereikia apsivilkti striukės ar išeiti į lauką, kur vėjo gūsiai siekia 100 km/h. Whittier gyventojams tai kasdienybė.
Kas telpa „Begich Towers“ pastate?
- Butai: Dauguma miesto gyventojų čia turi savo namus.
- Viešosios paslaugos: Čia veikia policijos nuovada (kurią sudaro vos keli pareigūnai), pašto skyrius, rotušė ir nedidelė klinika.
- Parduotuvė ir pramogos: Pastate rasite nedidelę bakalėjos parduotuvę, skalbyklą ir net bažnyčią, įsikūrusią rūsyje.
- Švietimas: Miesto mokykla yra sujungta su pagrindiniu pastatu požeminiu tuneliu, kad vaikai saugiai pasiektų klases net per didžiausias pūgas.
Šis gyvenimo būdas sukuria neįtikėtinai glaudžią bendruomenę. Čia negali „dingti minioje“ – visi žino visus. Jei kas nors nesulaukia kaimyno ryte prie lifto, bendruomenė iškart pasidomi, ar viskas gerai.
Miestas – geografinis kalėjimas: vienintelis kelias į vidų
Vienas keisčiausių Whittier bruožų yra jo pasiekiamumas. Miestą sausuma galima pasiekti tik per vieną tašką – Anton Anderson Memorial Tunnel. Tai ilgiausias kombinuotas geležinkelio ir automobilių tunelis Šiaurės Amerikoje (beveik 4 km).
Tunelio taisyklės primena mokslinę fantastiką:
- Viena kryptis. Tunelis yra per siauras dviem eismo juostoms, todėl kryptys keičiamos kas pusvalandį.
- Griežtas tvarkaraštis. Nespėjote į paskutinį važiavimą vakare? Jūs tiesiog liekate kitoje kalno pusėje. Tunelis nakčiai uždaromas.
- Dalijimasis su traukiniais. Automobiliai važiuoja tiesiai per geležinkelio bėgius, sumontuotus asfalte.
Šis tunelis yra vienintelė arterija, jungianti miestą su likusia Aliaska, todėl Whittier gyventojai juokauja, kad jie gyvena savotiškoje „saloje“, nors techniškai yra žemyne.
Gamtos stichijos ir turizmo paradoksas
Nors Whittier atrodo kaip pilkas, betoninis pramoninis miestas, jį supanti gamta yra atimanti žadą. Tai vieta, kur vidutiniškai iškrenta apie 6 metrus kritulių per metus, o žiemą sniego pusnys gali siekti antrąjį pastato aukštą.
Nepaisant izoliacijos ir keistos architektūros, vasarą Whittier tampa turizmo centru. Čia užsuka milžiniški kruiziniai laivai, o tūkstančiai turistų atvyksta stebėti ledynų, banginių ir jūrų liūtų. Keista stebėti, kaip šalia apleisto karinio pastato ir sovietinio stiliaus daugiabučio prisišvartuoja prabangūs laineriai.
Kodėl jie čia lieka?
Žmonės, gyvenantys Whittier, dažnai klausiami: „Kodėl?“. Atsakymai dažniausiai būna paprasti: ramybė, saugumas ir gamtos artumas. Čia nėra automobilių spūsčių, nėra triukšmo (išskyrus vėją ir traukinius), o jūsų kaimynas visada pasiruošęs padėti, nes jis gyvena vos už dviejų durų.
Whittier yra gyvas paminklas žmogaus sugebėjimui prisitaikyti. Tai miestas, kuris gimė iš baimės (karo), bet išgyveno dėl bendruomeniškumo. Tai vieta, kur privatumas yra prabanga, bet vienatvė – beveik neįmanoma.
Nuotraukos ©canva, jei nenurodyta kitaip.
