Senojoje baltų mitologijoje Velinas (dar žinomas kaip Vėlinas, Velnias ar prūsiškai – Pikuolis) užima ypatingą vietą tarp svarbiausių dievybių. Šis galingas dievas, valdantis požemių pasaulį ir mirusiųjų sielas, yra viena sudėtingiausių ir itin daugiasluoksnė figūra baltų panteone. Nors šiandien Velino įvaizdis dažnai supaprastinamas iki krikščioniškojo velnio stereotipo, senosios baltų tradicijos atskleidžia jį kaip daug sudėtingesnę ir įvairiapusiškesnę būtybę, atliekančią esminį vaidmenį tiek kosminiame, tiek žemiškame pasaulyje.
Velino kilmė ir etimologija
Velino vardas siejasi su žodžiais „vėlė“ ir „vėlės“, nurodančiais mirusiųjų sielas. Etimologiškai šis ryšys atskleidžia esminę Velino funkcijų prigimtį – jis yra mirusiųjų sielų valdovas ir globėjas. XVI a. šaltiniuose, tokiuose kaip S. Grunau „Prūsijos kronika“, Velinas minimas kaip vienas pagrindinių baltų dievų (trečiasis iš svarbiausių šalia Dievo ir Perkūno), kartais vadinamas Patulu (Patollu) – požeminiu dievu, susijusiu su mirtimi.
Indoeuropietiškoje mitologijoje Velinas turi nemažai atitikmenų. Jis lyginamas su indų Varuna, persų Ahuramazda, skandinavų Odinu, airių Cu Chulainu. Šios paralelės atskleidžia Velino, kaip kosminio tvarkytojo, nakties, vandenų ir akmenų valdovo, svarbą platesniame mitologiniame kontekste.
Velinas kaip mirties dievas
Velino svarbiausia funkcija baltų mitologijoje – mirusiųjų sielų valdymas. Po mirties visos žmonių vėlės, nepriklausomai nuo to, kokiems dievams jos meldėsi gyvenimo metu, keliauja į mirusiųjų šalį ir patenka Velino valdžion. Tačiau Velinas nėra vien tik pasyvus mirusiųjų priėmėjas – jis veikia kaip teisingumo vykdytojas pomirtiniame pasaulyje:
- gerų žmonių vėlėms jis suteikia ramybę ir poilsį;
- piktadarių vėles ir po mirties kankina sąžinė;
- išdavikų sielos nepriimamos į mirusiųjų šalį ir pasmerkiamos amžiams klaidžioti tarp pasaulių.
Senojoje baltų tradicijoje Velinas buvo suvokiamas kaip karingas, kerštingas ir itin piktas dievas, baudžiantis mirtimi ir apskritai nuolat reikalaujantis žmogaus mirties, ypač pakariant. Velinas buvo laikomas svarbiausiu Perkūno priešu.
Velinas kaip vienaakis magas
Velino ryšys su vandeniu ir akimis tampa akivaizdus nagrinėjant folkloro motyvus. Jis vaizduojamas kaip vienaakis magas, netekęs vienos akies, kai atsigėrė iš stebuklingo vandens šaltinio, tekančio iš po kosminio medžio šaknų. Tačiau būtent todėl jis yra visa regintis ir visa numanantis.
Dar XVI a. šaltiniuose minima, kad Mažojoje Lietuvoje buvęs šventas šaltinėlis Golbė, iš kurio atsigėrę žmonės taip pat pasidarydavo vienaakiais. Taip pat pabrėžiama, kad tais laikais buvo galima sutikti nemažai vienaakių vyrų. Įdomu tai, kad būti vienaakiu tuo metu buvo laikoma didele garbe ir rodė tokio asmens visažinystę.
Šis vienaakiškumo motyvas sujungia Veliną su germanų dievu Odinu, kuris taip pat buvo vienaakis ir paaukojo savo akį už išmintį. Lietuvių folklore taip pat gausu išlikusių pasakojimų apie tai, kaip tapti vienaakiu, visa matančiu ir žinančiu, jei tik žinai, kur rasti stebuklingo vandens.
Velinas ir jo valdžios sfera
Velinas valdė ne tik mirusiųjų pasaulį, bet ir turėjo galią keisti savo pavidalą. Jis dažniausiai pasiversdavo gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Svarbiausia jo gyvulio forma buvo eržilas, galintis išmindžioti visą priešo kariuomenę.
Vis dėlto sakmėse pasakojama, jog Velino didžiausias tikslas buvęs įvilioti žmones į mirtį. Būtent to jis ir siekia pasiversdamas gyvūnu. Pvz., pasivertęs gaigalu įklampina žmones pelkėse; pasivertęs vilku sudrasko; pasivertęs žalčiu pasmaugia uogautojas ir pan.
Lietuvoje žinoma apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-: iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai, kitą dalį – ganyklų ir pievų pavadinimai. Velino tiltai ir rėvos siejasi su jo stiprumu ir gebėjimu valdyti gamtos jėgas. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas, toks sunkus, jog ant akmens savo pėdą įspaudžia.
Velinas bausdavo žmones už padarytus nusižengimus ir ypač už jų turto savinimąsi. XVI a. S. Grunau „Prūsijos kronikose“ skyrė daug dėmesio prūsų pagoniškoms apeigoms, kuriose Patulas (Velinas) minimas kaip baisus dievas, bauginantis ir keliantis siaubą.
Velino kultas ir elgetos
Velinas buvo įsivaizduojamas (ir vaizduojamas) kaip senis su barzda, oda – mirties spalvos. Ši charakteristika sutampa su lietuvių pasakose sutinkamu Dievo arba elgetos įvaizdžiu. Toks senelis tautosakoje dažnai pasirodo raistuose, vidury balų, krūmuose, miškuose, sankryžose – ten, kur buvo manoma gyvenąs Velinas.
Būtent todėl, jog šis senelis–elgeta iš tiesų galįs būti pats Velinas, senovės baltai itin pagarbiai elgdavosi su elgetomis. Ypač didelis dėmesys jiems būdavo skiriamas per šermenis, kalendorines šventes, susijusias su mirusiųjų minėjimu. Netgi ir mums tokios įprastos bei artimos Vėlinės buvę mirusiųjų dievo (Velino) dienos (veli).
Dar įdomiau tai, jog kai kurių tyrėjų nuomone elgetos atstovavo senosios religijos dvasininkų klasei – jie buvo savotiški Velino žyniai (vaideliai) – tarpininkai tarp šio ir ano pasaulio. Todėl elgetų būdavo prašoma melstis už mirusiuosius. Žinoma, už atitinkamą atlygį (išmaldą).
Velinas šiuolaikinėje kultūroje
Šiandien Velino figūra išlieka svarbi baltų kultūros paveldo dalis. Nors krikščionybė pakeitė požiūrį į Veliną, suteikdama jam neigiamų konotacijų ir tapatindama jį su krikščioniškuoju velniu, akademiniai tyrimai padeda atkurti autentišką šios dievybės vaizdą.
Velino kultas ir jo simbolika yra įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniams literatūros, muzikos ir vizualiųjų menų kūrėjams, besidomintiems baltų mitologija ir senosiomis tradicijomis. Jo sudėtingas įvaizdis – kaip mirties dievo, gamtos jėgų valdovo ir teisingumo vykdytojo – atspindi senųjų baltų pasaulėžiūros gilumą ir sudėtingumą.
Vėlinių šventė, skirta protėvių atminimui, yra gyvasis ryšys su senuoju Velino kultu, nors šiandien ji yra įgavusi krikščioniškų bruožų. Ši šventė primena apie Velino, kaip mirusiųjų sielų globėjo, svarbą ir skatina pagarbą protėviams bei ryšį su jais.
Šaltiniai:
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2002 m.
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius. 2000 m.
Nuotraukų šaltinis ©canva, viršelio iliustracija ©Jurga Creations.
