Pizius – viena iš įdomiausių ir mažiausiai ištyrinėtų baltų mitologijos dievybių, kurios autentiškumas kelia diskusijas tarp mitologijos tyrinėtojų iki šiol. Pirmąkart šis dievas paminėtas 1582 metais Jono Lasickio darbuose, kur nurodoma, kad „Piziui (Pizio) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį.“ Šis trumpas, tačiau reikšmingas paminėjimas tapo pagrindu vėlesniems tyrinėjimams ir interpretacijoms.
Piziaus funkcijos ir veikimo sfera
Remiantis rašytiniais šaltiniais, Pizius priklausė meilės, vaisingumo ir santuokos sferai. Jis buvo dievybė, į kurią kreipdavosi jaunuoliai prieš vestuves, ypač ruošdamiesi nuotakos lydėjimo apeigoms. Tyrinėtojai Piziui priskiria seksualinius santykius globojančio dievo funkcijas, šeimos patalo saugojimą ir vaisingumo užtikrinimą – visus esminius santuokinio gyvenimo aspektus.
Nors žinių apie šią baltų dievybę turime nelabai daug, tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, jog Pizius buvo laikomas Mildos (lietuvių meilės deivės) sūnumi. Tai galėtų būti gana logiška interpretacija, turint omenyje kaip glaudžiai susiję meilė, santuoka ir seksualiniai santykiai.

Piziaus vardo interpretacijos
Dievo vardo kilmė ir reikšmė taip pat sukelia diskusijų. Dalis mokslininkų, tarp kurių ir J. Jurginis, sieja šį vardą su vulgaria žodžio reikšme, manydami, kad tai galėjo būti vėlesnis iškreipimas. Tačiau kiti baltų mitologijos tyrinėtojai įžvelgia čia autentišką dievybės vardą, sietiną su vaisingumo ir gyvybinės galios sąvokomis.
Įdomu tai, kad XIX a. istorikas Teodoras Narbutas Pizių siejo su savo minima dievybe Kauniu, kurį jis laikė deivės Mildos sūnumi ir lietuvišku Kupidono atitikmeniu. Pasak Narbuto, Kaunis buvęs sparnuotas nykštukas, kuris užpuldavęs jaunuolius, nepasiduodančius meilės jausmams, ir jų širdis „užkrėsdavęs meilės nuodais“. Narbutas net teigė, kad Kauno miestas pavadinimą gavo būtent nuo šios dievybės, o ne nuo kunigaikščio Kuno.

Paralelės su kitomis kultūromis

Piziaus, kaip meilės ir vaisingumo dievybės, egzistavimas neatrodo neįtikėtinas platesnio kultūrinio konteksto požiūriu. Daugelis kitų tautų turėjo panašias dievybes: babiloniečių–asirų Ištarė, egiptiečių Izidė, graikų Afroditė ir Erotas, romėnų Venera ir Kupidonas, skandinavų Frėja. Georges’as Dumézilis pastebėjo Piziaus (ir Gondo) panašumą į lotynų dievą Mutunus Titinus, kuris taip pat veikė vestuvių apeigose.

Pizius ir Gondas: kas juos siejo?
Įdomu, kad Pizius dažnai minimas kartu su kita dievybe – Gondu, kuriam (ar kuriai) aukodavo merginos prieš vestuves. Algirdas Julius Greimas siūlė žiūrėti į Pizių ir Gondą ne kaip į atskiras dievybes, bet kaip į vienos dievybės dvigubus figūratyvinius ir abstrakčius teonimus. Tai leistų suprasti šias dvi dievybes kaip vieningą vyriško ir moteriško prado išraišką baltų mitologijoje.
Panašu, jog Piziaus garbinimas galėjo būti susijęs su įvairiais vestuvių papročiais ir apeigomis. Lietuvių liaudies tradicijose išlikę daug erotinės simbolikos elementų, kurie užtikrina vaisingumą. Kalendorinių švenčių metu buvo praktikuojama meilės magija, padedanti susirasti vedybų partnerį ir susilaukti sveikų palikuonių. Vestuvių, gimtuvių ir krikštynų papročiuose aptinkame vaisingumą skatinančių apeigų bei simbolių.
Remiantis J. Lasickiu, atrodytų, jog jaunuoliai, rengdamiesi santuokai, aukodavo dievui Piziui, o merginos – Gondai. Beje, pastarojo vardą kai kurie tyrinėtojai sieja su žodžiu „gundyti“. Taigi, galimai kiekviena lytis turėjusi savo dievybę, kurios palankumo ir palaiminimo tikėdavosi santuokoje, darniame šeimos lytiniame gyvenime bei gausos vaisingume.

Autentiškumo klausimai
Nors kai kurie mokslininkai, tokie kaip J. Balys, V. Toporovas ir V. Ivanovas, abejoja Piziaus autentiškumu, manydami, kad tai išgalvota ar per klaidą atsiradusi dievybė, kitų tyrinėtojų, tarp jų H. Uzenerio, J. Basanavičiaus, V. Jaskevičiaus ir G. Beresnevičiaus, darbai pateikia argumentų, palaikančių Piziaus kaip autentiškos baltų dievybės egzistavimą.
A. J. Greimas kaip Piziaus autentiškumą paremiantį argumentą nurodo A. Juškos „Svotbinėje rėdoje“ minimą piršlio nusmerkimo myriop dokumentą, kur tarp kitų „pasiuntinių“ minimas ir Salantų Pizelis. Tai galėtų būti užuomina į senąją dievybę, kuri transformavosi į folklorinį personažą.
Po krikščionybės įsitvirtinimo Piziaus ir kitų pagoniškų dievybių funkcijas perėmė krikščioniškieji šventieji globėjai. Tačiau senosios apeigos ir tikėjimai, susiję su meile ir vaisingumu, išliko liaudies papročiuose, šventėse ir tautosakoje, nors jau ir be tiesioginių nuorodų į senąsias dievybes.
Pizius, nors ir prieštaringai vertinamas baltų mitologijos tyrinėtojų, atrodo esąs autentiška baltų panteono dievybė, kurios funkcijos buvo susijusios su meile, santuoka ir vaisingumu. Lyginamosios mitologijos požiūriu tokios dievybės egzistavimas yra visiškai logiškas ir atitinka kitų indoeuropiečių tautų mitologines sistemas. Nors tiesioginių duomenų apie Piziaus kultą ir apeigas išlikę nedaug, jo buvimas liudija baltų religijos kompleksiškumą ir daugialypumą, kur kiekvienai svarbiai gyvenimo sričiai buvo skirta atskira dievybė ar net dievybių pora.
Šaltiniai:
- https://www.lituanistika.lt/content/11812
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius, 2000 m.
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.