Lietuviams ugnis niekada nebuvo vien šilumos ar maisto gaminimo šaltinis. Ji alsavo, gyveno, turėjo sielą. Senieji lietuviai regėjo joje dievišką esybę, kurios vardas – Gabija. Tarp šnibždančių liepsnų ir šokančių kibirkščių slypėjo galia, galinti tiek suteikti gyvybę, tiek ją atimti. Deivė Gabija buvo ta, kuri saugojo trapią pusiausvyrą tarp žmonių pasaulio ir ugnies stichijos, leisdama mūsų protėviams saugiai naudotis šiuo neprilygstamu gamtos elementu.
Įsivaizduokime senovės lietuvių pirkią, skendėjusią prietemoje. Židinyje liepsnojanti ugnis – vienintelis šviesos, šilumos ir gyvybės šaltinis ilgomis žiemos naktimis. Jos mirgančioje šviesoje šmėžuojantys šešėliai, traškantys pagaliai ir spragsinčios kibirkštys sukurdavo mistinę aurą. Šioje kasdienėje aplinkoje ugnis buvo ne daiktas, o asmuo, gyvas ir sąmoningas – Gabijos įsikūnijimas, reikalaujantis pagarbos, dėmesio ir rūpesčio.
Gabija – vardas, šnabždantis šventą paslaptį
Gabija – vardas, kurį mūsų protėviai tardavo su pagarba ir tam tikra baime. Šis žodis, manoma, kilęs nuo veiksmažodžių „gaubti“ arba „dengti“, savaime atskleidžia vieną svarbiausių su ugnimi susijusių veiksmų – jos pridengimu pelenais nakčiai, siekiant išsaugoti žarijas iki ryto. Tačiau deivė Gabija turėjo ir daugybę kitų vardų, kiekvienas jų atspindėjo skirtingus šios dievybės aspektus: Gabėta, Gabjauja, Ugnija, Ugninė, Pelenų deivė, Polengabija, Pelengabija, Matergabija.
Šių vardų įvairovė liudija apie sudėtingą santykį su ugnimi. Kaip Saulė ir vanduo, ugnis buvo vienas kertinių pasaulio elementų, tačiau kitaip nei jie, ugnis buvo vienintelė stichija, kurią žmonės galėjo „prisijaukinti“ ir laikyti savo namuose. Toks artimas ir kasdieninis bendravimas su dieviška galia reikalavo ypatingos pagarbos ir nuolatinio dėmesio. Ugnis buvo ne tik fizine, bet ir sakralia prasme namo centras, aplink kurį sukosi visos šeimos gyvenimas.
Janas Lasickis, XVI a. aprašęs žemaičių dievus, užfiksavo trumpą, bet itin reikšmingą maldelę: „Gabie deuaite pokielki garu nuleiski kirbixtu“. Šiais paprastais žodžiais mūsų protėviai maldavo Gabiją „pakelti garą“ (suteikti šilumos) ir „nuleisti kibirkštis“ (nekelti gaisro pavojaus). Šioje trumputėje maldelėje užkoduota visa žmonių ir ugnies santykio esmė – ugnis reikalinga, bet pavojinga; ji gelbsti, bet gali ir sunaikinti; ji tarnauja, bet niekada netampa tarnu.
Deivės pavidalai: tarp liepsnos ir moters
Kaip pati ugnis nuolat keičia savo formą, taip ir deivė Gabija neturėjo vieno nekintančio pavidalo. Seniausiuose tikėjimuose ji dažnai būdavo vaizduojama zoomorfiniu pavidalu – kaip katė, tykiai prisiglaudusi prie židinio, arba kaip paukštis, pasirengęs pakilti ir išskristi pro dūmtraukį ar stogo kraigą. Šie įvaizdžiai neatsitiktiniai – juose užkoduota ugnies prigimtis: katė, kaip ir ugnis, gali būti rami ir maloni, bet staiga tapti pavojinga; paukštis simbolizuoja ugnies gebėjimą „skristi“ – persimesti nuo vieno degančio objekto prie kito.
Vėlesniais laikais, kai dievybės įgavo aiškesnius antropomorfinius bruožus, Gabija buvo vaizduojama kaip moteris raudonais drabužiais – spalva, neatsiejamai susijusi su ugnimi. Kartais ji būdavo vaizduojama su sparnais, simbolizuojančiais ugnies galią pakilti ir pasklisti. Šis įvaizdis tikriausiai atspindi ir kitą ugnies savybę – jos nepastovumą ir nenuspėjamumą.
Įdomu, kad patriarchato laikotarpiu, kai daugelis dievybių buvo „suvyriškintos“, atsirado ir deivės Gabijos vyriškas atitikmuo – dievaitis Gabikis. Greta jo minimas ir Kibirkščių Tratikas – dievaitis, tramdantis pavojingas kibirkštis ir saugantis, kad ugnis neuždegtų trobesių. Šios dievybės atspindi gilesnį ugnies prigimties supratimą ir poreikį kontroliuoti visus jos aspektus.
Židinio dvasia: kasdienės apeigos ir šventos pareigos
Senovės lietuvių namuose ugnis buvo ne tik praktinis būtinumas, bet ir šeimos dvasinio gyvenimo centras. Deivės Gabijos garbinimas buvo įaustas į kasdienę rutiną per apeigas ir ritualus, atliekamus prie namų židinio. Šios apeigos dažnai virsdavo savotišku šeimos bendravimo ritualu su dieviškuoju pasauliu.
Kiekvienas vakaras lietuvių namuose baigdavosi ypatingu ritualu – „ugnies guldymu“. Šeimininkė atidžiai sutvarkydavo žarijas, formuodama tarsi „patalą“, o tada apklodavo jį pelenais, kad ugnis „miegotų“ ramiai iki ryto. Šalia būdavo paliekamas indas su švariu vandeniu, kad ugnis galėtų „nusiprausti“ prieš miegą. Toks elgesys su ugnimi, tarsi su gyvu žmogumi, atskleidžia gilią pagarbą Gabijai ir tikėjimą, kad ugnis turi sielą, panašią į žmogaus.
Guldant ugnį, būdavo kalbamos maldos, prašant deivės Gabijos ramiai ilsėtis ir nepalikti savo vietos. Buvo tikima, kad nepagerbta ar neprižiūrėta ugnis gali supykti ir „išeiti“ iš namų – uždegti trobesius. Tai buvo ne tik tikėjimas, bet ir praktinė išmintis, skatinanti rūpestingai elgtis su ugnimi ir niekada nepalikti jos be priežiūros.
Rytinis ugnies žadinimas buvo ne mažiau svarbus. Pirmoji rytinė šeimininkės pareiga būdavo pažadinti ugnį, nuimant pelenų apklotą ir pridedant naujų malkų. Tikėta, kad nuo to, kaip ugnis pabunda, priklausys visos šeimos dienos sėkmė. Geras ženklas būdavo, jei ugnis įsiliepsnodavo greitai ir linksmai; blogas – jei ji buvo vangi ir nenoriai įsidegdavo.
Šventos taisyklės ir draudimai: deivė Gabija kaip teisėja
Santykis su ugnimi buvo apipintas daugybe taisyklių ir draudimų, kurie reguliavo ne tik tiesioginį elgesį su ja, bet ir moralinį šeimos gyvenimą. Deivė Gabija buvo laikoma moraliniu teisėju, gebančiu nubausti už nusižengimus ir atlyginti už pagarbą.
Ugnies negalima buvo teršti – į ją buvo draudžiama spjauti, mesti šiukšles ar nešvarius daiktus. Tikėta, kad ugnis turi akis, ir užpilant ją nešvariu vandeniu ar metant į ją nešvarumus, jos akys užkrečiamos. Už tokį įžeidimą ugnis atkeršydavo – užteršta ji turėdavo „apsivalyti“, o tuo metu galėjo sukelti gaisrą.
Iškritusios iš krosnies žarijos ar nuodėguliai buvo rūpestingai surenkami ir grąžinami atgal. Juos mindyti ar spardyti buvo laikoma dideliu nusidėjimu. Tai ne tik praktinis atsargumas, bet ir gilus tikėjimas, kad kiekviena ugnies dalelė yra šventa ir verta pagarbos.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas „nešvariais“ laikomiems žmonėms, kurie galėjo užteršti ugnį. Tokiais buvo laikomi įvairūs nusižengėliai, ypač tie, kurie nusikalto religijai. „Nešvariomis“ buvo laikomos ir moterys menstruacijų metu bei 40 dienų po gimdymo. Šie tikėjimai atspindi ne tik santykį su ugnimi, bet ir platesnį to meto supratimą apie švarą, dorą ir tvarką.
Amžinoji ugnis: metinės šventės ir ugnies atnaujinimas
Nors kasdienė ugnis buvo svarbi, egzistavo ir ypatingos, šventos ugnys, kurios buvo uždegamos per metines šventes ir turėjo ypatingą galią. Šios ugnys simbolizavo ryšį su kosminiu ciklu ir dieviškąja tvarka.
Vasaros saulėgrįžos metu (per Rasas, vėliau sutapatintas su Joninėmis) buvo atliekama ypatinga apeiga – ugnies atnaujinimas. Senoji ugnis užgesinama, o nauja „švari“ ugnis įkuriama ypatingais būdais – trinant medį į medį arba naudojant specialų sukamą ratą ir šiaudines virves. Taip išgaunama ugnis buvo laikoma ypatinga, neužteršta ir turinčia didesnę galią.
Tokia naujai įžiebta ugnis būdavo naudojama uždegti didžiulį apeigų laužą, simbolizuojantį saulę ir jos galią. Naktį žmonės parsinešdavo šios šventos ugnies į namus ir ja atnaujindavo savo židinius. Tikėta, kad tai suteiks namams apsaugą ir palaimą ateinantiems metams.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ugniai žiemos saulėgrįžos metu (vėliau sutapatinta su Kalėdomis), kai gamtą gaubė tamsa ir šaltis. Tikėta, kad tuo metu aplink sklandė įvairios antgamtinės būtybės, tad ugnis turėjo ypatingą apsauginę galią. Į krosnį būdavo įdedama išdžiūvusio beržo pintis, kuri ilgai degdavo ir užtikrindavo, kad ugnis neužgestų per ilgą žiemos naktį.
Deivė Gabija ir krikščionybė: deivės transformacija
Atėjus krikščionybei, Gabijos kultas, kaip ir daugelis kitų senojo tikėjimo elementų, neišnyko, o persiformavo ir prisitaikė prie naujosios religijos. Gabija buvo sutapatinta su šventąja Agota – krikščioniškąja ugnies globėja.
Šventosios Agotos dieną (vasario 5 d.) bažnyčiose šventinama duona, vadinama Šv. Agotos duona, kuri buvo laikoma apsauga nuo gaisrų. Ši tradicija akivaizdžiai perimta iš senojo Gabijos kulto – duona, kaip ir ugnis, buvo laikoma šventa, o jos dalijimas ir saugojimas namuose – apsaugine priemone nuo nelaimių.
Įdomu tai, kad daugelis su ugnimi susijusių apeigų ir tikėjimų išliko beveik nepakitę, tik įgijo krikščionišką apvalkalą. Žmonės ir toliau rūpinosi ugnimi kaip gyva būtybe, kalbėjo maldas prieš kurdami ir gesindami ugnį, ir laikėsi daugelio senųjų taisyklių. Tai rodo, koks gilus ir fundamentalus buvo Gabijos kultas lietuvių pasaulėžiūroje.
Gabijos kultas: nuo praktikos iki filosofijos
Deivės Gabijos kultas nebuvo vien tik praktinių apeigų rinkinys – jame slypėjo gili filosofija ir pasaulio suvokimas. Ugnis simbolizavo transformaciją, valymąsi, šviesos pergalę prieš tamsą, gyvybę ir mirtį viename.
Ugnis buvo laikoma tarpininke tarp žmonių ir dievų pasaulių. Per ugnį buvo aukojamos aukos, tikint, kad liepsnos nuneš žmonių prašymus į dieviškąjį pasaulį. Ugnis taip pat buvo siejama su sielos kelione po mirties – tikėta, kad mirusiojo siela, kaip kibirkštis, kyla į dangų per ugnį.
Be to, ugnis buvo ir apsivalymo simbolis. Tikėta, kad ji nuplaunanti visas nuodėmes ir nešvarumus. Per ugnį reikėdavo pereiti tiems, kurie buvo laikomi „nešvariais“ – taip jie apsivalydavo ir vėl galėdavo dalyvauti bendruomenės gyvenime. Ši valymo ugnimi idėja egzistuoja daugelyje pasaulio religijų ir atskleidžia universalų ugnies simbolikos supratimą.
Tačiau lietuvių santykis su ugnimi buvo unikalus savo intymumu ir kasdienišku praktiškumu. Deivė Gabija buvo ne tolima, nepasiekiama dievybė, o kasdienė namų gyventoja, šeimos narė, reikalaujanti dėmesio ir rūpesčio, bet už tai atsilyginanti šiluma, šviesa ir apsauga.
Gabijos atgimimas: senovės deivė šiuolaikiniame pasaulyje
Nors senieji tikėjimai išnyko, Gabijos atminimas išliko ir netgi patiria tam tikrą atgimimą šiuolaikinėje lietuvių kultūroje. Gabijos vardas tapo populiariu moteriškuoju vardu, simbolizuojančiu šilumą, aistrą ir vidinę ugnį. Ugnies simbolika tebėra svarbi tautinėse šventėse, ypač Joninėse, kur didžiuliai laužai ir ugnies ratų ridenimas slapčia tęsia senąsias tradicijas.
Baltų tikėjimo atgimimo judėjimuose Gabija vėl užima garbingą vietą – apeigose ugniai vėl skiriamas ypatingas dėmesys, prie jos meldžiamasi ir atliekamos senovinės apeigos. Šis susidomėjimas nėra vien nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, bet ir siekis atrasti gilesnį, prasmingesnį santykį su gamta ir jos elementais.
Gabijos kulto elementai išliko ir liaudies tradicijose bei papročiuose. Daugelyje Lietuvos regionų išliko tikėjimas, kad negalima spjauti į ugnį, keiktis prie jos ar kitaip ją įžeisti. Kai kurie žmonės vis dar „užkloja“ židinius nakčiai, nors dažnai jau nebežino, kad tęsia tūkstantmetę tradiciją.
Amžina liepsna – amžina išmintis
Deivės Gabijos kultas mums primena apie prarastą harmoniją su gamtos elementais. Mūsų protėviams ugnis nebuvo vien fizikos ar chemijos reiškinys – ji buvo gyva, jautri, turinti savo valią ir galią. Toks santykis su ugnimi mokė pagarbos gamtai, atsakomybės ir nuolankumo prieš jos galias.
Šiandieniniame pasaulyje, kai ugnis tapo tik mygtuko paspaudimu ar degtuko brūkštelėjimu, Gabijos išmintis primena mums apie gilesnį ryšį su elementais, kurie mus supa. Ji primena, kad gamta nėra vien išteklių šaltinis, bet gyva, jautri sistema, reikalaujanti pagarbos ir harmoningo santykio.
Liepsnojanti Gabijos dvasia tebegyvena kiekviename laužo traškesyje, kiekviename žvakės mirksėjime, kiekviename židinio šokyje. Ji kviečia mus sustoti, įsižiūrėti į liepsną ir atrasti joje tą patį slėpiningą grožį ir galią, kurią matė mūsų protėviai. Nes ugnis, kaip ir Gabijos dvasia, yra amžina – keičianti formą, bet niekada neišnykstanti.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/gabija-1/
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2002 m.
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius. 2000 m.
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.
