Ar kada nors žiūrėjote į visiškai nejudantį paveikslėlį, tačiau atrodė, kad jis sukasi, pulsuoja ar net juda? O gal matėte dvi vienodo dydžio figūras, nors viena atrodė gerokai didesnė? Tai nėra akių sutrikimas ar vaizduotės žaismas. Taip veikia optinės iliuzijos – reiškiniai, atskleidžiantys, kaip mūsų smegenys interpretuoja aplinkinį pasaulį.
Įdomiausia tai, kad net žinodami, jog matomas vaizdas yra apgaulingas, dažnai vis tiek negalime nustoti juo tikėti. Kodėl taip nutinka?
Kas yra optinės iliuzijos ir kodėl jos atsiranda?
Optinės iliuzijos, dar vadinamos regos iliuzijomis, atsiranda tada, kai mūsų suvokimas neatitinka tikrųjų vaizdo savybių arba kai tą patį vaizdą galima interpretuoti keliais skirtingais būdais.
Akys fiksuoja šviesą ir perduoda informaciją smegenims, tačiau jos neveikia kaip paprasta kamera. Smegenys nuolat analizuoja kontrastus, formas, spalvas, šešėlius ir ankstesnę patirtį, kad sukurtų prasmingą aplinkos vaizdą.
Dažniausiai šis procesas veikia puikiai. Tačiau tam tikri raštai, spalvų deriniai ar neįprastos perspektyvos gali suklaidinti mūsų regos sistemą.
Mokslininkai optines iliuzijas tyrinėja ne tik iš smalsumo. Jos padeda suprasti, kaip smegenys apdoroja informaciją, suvokia judėjimą, atstumą ir objektų dydį.
1. Judančios optinės iliuzijos: kodėl statiškas paveikslėlis atrodo gyvas?
Vienos įspūdingiausių yra judėjimo iliuzijos. Žvelgiant į tam tikrus pasikartojančius raštus gali atrodyti, kad apskritimai sukasi, bangos juda arba paveikslėlis pulsuoja.
Vienas žinomiausių pavyzdžių – japonų psichologo Akiyoshi Kitaokos išpopuliarinta „Rotating Snakes“ („Besisukančios gyvatės“) iliuzija.
Nors vaizdas visiškai statiškas, daugelis žmonių jame pastebi judėjimą. Šis efektas siejamas su tam tikra šviesumo perėjimų tvarka, regos sistemos reakcijomis ir mažais akių judesiais.
Išbandykite: pažvelkite į iliustraciją, tada perkelkite žvilgsnį nuo vieno apskritimo prie kito. Ar atrodo, kad raštai pradeda judėti?
2. Müllerio-Lyerio iliuzija: kuri linija ilgesnė?
Pažvelkite į dvi linijas su skirtingomis rodyklių kryptimis. Viena jų atrodo ilgesnė, nors iš tikrųjų abi horizontalios linijos yra vienodo ilgio. Tai garsioji Müllerio-Lyerio iliuzija, pirmą kartą aprašyta 1889 metais.
Mokslininkai pasiūlė kelis šio reiškinio paaiškinimus. Vieni jį sieja su erdvės ir perspektyvos suvokimu, kiti – su tuo, kaip regos sistema apdoroja linijų galus bei aplinkines formas.
Įdomu tai, kad iliuzijos stiprumas gali skirtis priklausomai nuo žmogaus kultūrinės ir vizualinės patirties.
3. Vienodos spalvos, kurios atrodo skirtingos
Ar patikėtumėte, kad du vienodos pilkos spalvos kvadratai gali atrodyti visiškai skirtingi? Padėjus vieną pilką kvadratą ant šviesaus fono, o kitą – ant tamsaus, pirmasis dažnai atrodo tamsesnis, o antrasis – šviesesnis. Taip nutinka todėl, kad smegenys spalvas ir šviesumą vertina ne izoliuotai, o atsižvelgdamos į aplinką.
Panašus reiškinys prisideda ir prie to, kodėl skirtingi žmonės kartais nevienodai suvokia tų pačių daiktų spalvas. 2015 metais internete išgarsėjo suknelės nuotrauka, kuri vieniems žmonėms atrodė mėlyna ir juoda, o kitiems – balta ir auksinė. Šis atvejis tapo puikiu pavyzdžiu, kaip skirtingos prielaidos apie apšvietimą gali pakeisti spalvų suvokimą.
4. Kreivos linijos, kurios iš tikrųjų yra tiesios
Ši optinė apgaulė vadinama „Café Wall“ – kavinės sienos iliuzija. Pažvelgus į juodų ir baltų stačiakampių eiles, horizontalios linijos atrodo pasvirusios arba banguojančios. Tačiau iš tikrųjų jos yra visiškai tiesios ir lygiagrečios.
Iliuziją sukelia specifinis kontrastingų elementų išdėstymas ir regos sistemos reakcija į jų ribas.
Pavadinimas atsirado po to, kai toks raštas buvo pastebėtas ant vienos Bristolio kavinės sienos Jungtinėje Karalystėje. Ši iliuzija atskleidžia, kad mūsų smegenys ne visada tiksliai įvertina net paprastas geometrines formas.
5. Antis ar triušis? Vienas paveikslėlis – du skirtingi gyvūnai
Ką pirmiausia pamatėte – antį ar triušį? Ši garsioji dviprasmė iliustracija gali būti interpretuojama dvejopai. Žvelgiant vienaip, matoma antis, kurios snapas nukreiptas į kairę. Tačiau pakeitus suvokimo kryptį, tas pats piešinys tampa triušiu su ilgomis ausimis.
Tai vadinama dviprasme arba grįžtamąja figūra. Tokie paveikslėliai atskleidžia, kad smegenys ne tik priima regimąją informaciją, bet ir aktyviai sprendžia, kokį objektą matome.
Įdomus faktas: anties ir triušio iliustracija buvo paskelbta dar XIX amžiuje, o vėliau ją aptarė filosofas Ludwigas Wittgensteinas, nagrinėdamas žmogaus suvokimą.
6. Kuris apskritimas didesnis? Smegenys vėl klysta
Ši iliuzija vadinama Ebbinghauso iliuzija. Joje du vienodo dydžio centriniai apskritimai atrodo skirtingi dėl juos supančių apskritimų dydžio. Apskritimas, apsuptas didelių figūrų, dažnai atrodo mažesnis. Tuo tarpu toks pat apskritimas, apsuptas mažų figūrų, atrodo didesnis.
Šis efektas parodo, kad dydžio suvokimas priklauso ne vien nuo tikrųjų objekto matmenų, bet ir nuo aplinkinių objektų. Panašūs suvokimo principai svarbūs kuriant reklamas, interneto svetainių dizainą ir vizualines kompozicijas.
7. Rubinų vaza: matote taurę ar du žmonių veidus?
Tai viena garsiausių figūros ir fono suvokimo iliuzijų. Žvelgdami į juodai baltą piešinį galite matyti baltą vazą arba du juodus žmonių veidų profilius, atsisukusius vienas į kitą. Tačiau paprastai sunku vienu metu vienodai aiškiai suvokti abu vaizdus.
Ši iliuzija parodo, kaip smegenys atskiria pagrindinį objektą nuo jo fono. Pasikeitus tam, kuri sritis laikoma figūra, pasikeičia ir visas matomas vaizdas. Rubinų vazos iliuziją išgarsino danų psichologas Edgaras Rubinas, tyrinėjęs regimąjį suvokimą XX amžiaus pradžioje.
Kodėl optinės iliuzijos veikia net tada, kai žinome tiesą?
Vienas įdomiausių optinių iliuzijų bruožų yra tai, kad žinojimas dažnai nepanaikina apgaulingo įspūdžio. Galite išmatuoti dvi linijas ir įsitikinti, kad jos vienodo ilgio, tačiau viena vis tiek atrodys ilgesnė.
Taip nutinka todėl, kad daugelis regos informacijos apdorojimo procesų vyksta automatiškai. Sąmoningas žinojimas ne visada gali pakeisti tai, kaip regos sistema interpretuoja kontrastus, formas ar erdvę.
Vis dėlto ne visi žmonės iliuzijas patiria vienodai. Įtakos gali turėti regėjimo ypatybės, dėmesys, ankstesnė patirtis ir net konkretus ekranas, kuriame rodomas vaizdas.
Ar optinės iliuzijos gali būti naudingos?
Nors daugeliui žmonių optinės iliuzijos pirmiausia yra smagus reginys, jos turi ir mokslinę bei praktinę vertę. Tyrinėdami regos iliuzijas mokslininkai gali geriau suprasti smegenų veiklą, regimojo dėmesio mechanizmus ir tai, kaip suvokiame aplinką.
Iliuzijų principai taip pat naudojami mene, architektūroje, dizaine, kine ir reklamoje. Pavyzdžiui, dailininkai gali sukurti gylio įspūdį plokščiame paviršiuje, o architektai – erdves, kurios atrodo didesnės ar mažesnės, nei yra iš tikrųjų.
Todėl optinės iliuzijos nėra vien akių apgaulė. Jos primena, kad tai, ką matome, nebūtinai yra tikslus tikrovės atspindys.
Įdomus faktas: ar egzistuoja spalva, kurios iš tikrųjų nėra?
Magenta – ryški rausvai violetinė spalva – neturi vieno jai atitinkančio monochromatinės šviesos bangos ilgio matomame spektre. Skirtingai nei, pavyzdžiui, žalia ar geltona spektrinė šviesa, magentos pojūtis atsiranda dėl tam tikrų skirtingų bangos ilgių šviesos derinių ir mūsų regos sistemos veikimo.
Tai nereiškia, kad magenta yra netikra spalva. Ji yra visiškai realus spalvinis pojūtis, tačiau jos negalime susieti su vienu atskiru vaivorykštės spektro bangos ilgiu. Šis faktas dar kartą primena, kad spalvos nėra vien fizinė šviesos savybė – jos taip pat priklauso nuo to, kaip mūsų smegenys apdoroja regimąją informaciją.
Informacijos šaltiniai:
- https://en.wikipedia.org/wiki/Rubin_vase
- https://michaelbach.de/ot/
- https://www.illusionsindex.org/
- https://www.ritsumei.ac.jp/~akitaoka/index-e.html
- https://www.britannica.com/science/illusion
- https://www.wired.com/2015/02/science-one-agrees-color-dress/
- https://en.wikipedia.org/wiki/M%C3%BCller-Lyer_illusion
- https://en.wikipedia.org/wiki/Caf%C3%A9_wall_illusion
- https://en.wikipedia.org/wiki/Ebbinghaus_illusion
- https://en.wikipedia.org/wiki/Rabbit%E2%80%93duck_illusion
