Homerui prireikė tūkstančių eilučių, kad aprašytų Odisėjo kelionę namo. Christopheriui Nolanui prireikė 250 milijonų dolerių, viso pasaulio natūralių dekoracijų ir vieno populiariausių Holivudo aktorių – Matto Damono, kad tą pačią istoriją pristatytų XXI amžiaus žiūrovui. „Odisėja“ filmas (angl. The Odyssey), Lietuvos kino teatruose pasirodysiantis 2026 m. liepos 17 d., jau dabar vadinamas vienu didžiausių šios vasaros kino įvykių.
Ką pasakoja „Odisėja“ filmas
Istorija prasideda ten, kur baigiasi „Iliada“ – sugriauto Trojos miesto pelenų ir karių kraujo fone. Odisėjas (M. Damonas), gudriausias iš visų graikų karvedžių, laimi karą, tačiau praranda tai, ko net ir laimėtas karas negali duoti – kelią namo. Tai, kas turėjo trukti kelias savaites, virsta dešimtmečio odisėja – klajonėmis tarp žiauriausių jūros ir dievų užgaidų.
Kelionėje herojų laukia susidūrimai, galintys palaužti bet kurį mirtingąjį: vienakis milžinas Polifemas, kurio urvas tampa spąstais; sirenos, kurių dainos traukia laivus į pražūtį kaip magnetas geležį; burtininkė Kirkė (Charlize Theron), kurios kerų ir vilionių atsisakyti reikia didžiulių valios pastangų, kurių Odisėjui, deja, kartais pritrūksta.
Tuo metu Itakoje jo žmona Penelopė (Anne Hathaway) mezga savo begalinį audeklą – ir ne metaforiškai. Ji kasdien ataudžia tai, ką naktį išardė, taip vilkindama piršlius, besiveržiančius į jos vyro sostą ir lovą. Jų sūnus Telemachas (Tomas Hollandas) auga be tėvo, ieškodamas savo tapatybės jo šešėlyje.
Nolano „Odisėja“ yra ne šiaip nuotykių filmas apie monstrus ir audras – tai istorija apie tai, ką reiškia grįžti, kai nežinai, ar dar yra kur grįžti.
Kas stovi už kameros ir prieš ją?
Christopheris Nolanas yra vienas tų režisierių, kurių vien pavardė plakate tampa savotišku kokybės ženklu. Po „Pradžios“ labirintų, „Tarp žvaigždžių“ juodųjų skylių ir „Oppenheimerio“ atominės bombos jis ėmėsi vieno drąsiausių Vakarų civilizacijos literatūrinių paminklų. Scenarijų Nolanas rašė pats, o filmo prodiusere tapo jo žmona Emma Thomas ir jų gamybos kompanija „Syncopy“.
Odisėjo vaidmeniui pasirinktas Mattas Damonas – aktorius, kuris ir pats ne kartą ekrane grįžo namo iš neįmanomų situacijų (prisiminkime „Marsietį“ ar „Gerąjį Vilą Huntingą“). Nolanui Odisėjas yra sudėtinga asmenybė – puikus strategas ir neįtikėtinai gudrus žmogus. Kurdamas personažą, režisierius rėmėsi Emily Wilson 2017 m. anglišku „Odisėjos“ vertimu, kuris įžvalgiai atskleidžia herojaus dviprasmiškumą.
M. Damono pasiruošimas vaidmeniui buvo intensyvus: specialus mitybos režimas, glitimo atsisakymas ir kūno masės sumažinimas iki 76 kilogramų – jis turėjo atrodyti lieknas, bet stiprus. Nolanas taip pat atsisakė dirbtinio grimo – M. Damonas metus augino tikrą barzdą, nes režisieriui buvo svarbi natūrali plaukų fizika ekrane.
Šalia M. Damono – tikras žvaigždynas. Anne Hathaway įkūnija ištikimąją Penelopę, Tomas Hollandas – Odisėjo sūnų Telemachą, Robertas Pattinsonas – klastingą piršlį Antinoją, o Charlize Theron – burtininkę Kirkę. Deivės Atėnės vaidmuo patikėtas aktorei Zendayai.
Techniniai įspūdžiai: kaip Nolanas atgaivino antikos pasaulį
Nolanas niekada nebūna tik pasakotojas – jis kartu yra ir technikas bei eksperimentatorius. „Odisėja“ filmas nėra išimtis.
Šis filmas tapo pirmąja Nolano kino juosta, nufilmuota visiškai naudojant IMAX 70 mm formato kameras – aukščiausią vaizdo kokybės standartą, kokį šiandien gali pasiūlyti kino industrija. Tai reiškia, kad Polifemo urvo tamsą, Sicilijos jūros audras ir Itakės rūmų skliautus žiūrovai išvys tokiu ryškumu ir detalumu, koks ekranuose pasitaiko itin retai.
Juosta filmuota tikrose lokacijose: Maroke, Graikijoje, Italijoje, Škotijoje, Islandijoje ir Vakarų Sacharoje. Nolanas, žinomas savo meile realioms dekoracijoms, o ne kompiuterinei grafikai, ir šįkart nesileido į paprastus CGI sprendimus. Vietos buvo parinktos taip, kad kiekviena scena turėtų mitinį, tačiau apčiuopiamą svorį.
Įkvėpimo režisierius sėmėsi iš specialiųjų efektų meistro Rėjaus Harihauseno filmų – legendinio kūrėjo, kurio rankų darbas ekrane gyvavo kaip nei vieno kito. Tai užuomina, kad filmo mitinės būtybės – Polifemas, sirenos, Scilė – bus ne vien skaitmeniniai konstruktai, bet turės savitos, rankų darbo estetikos.
Filmui sukurti skirti 250 milijonų dolerių paverčia jį viena brangiausių Nolano produkcijų istorijoje. Muziką jam kūrė Ludwigas Göranssonas, Nolano bendražygis nuo „Oppenheimerio“ laikų, atnešusių kompozitoriui „Oskarą“. Operatoriaus vaidmuo atiteko Hoytui van Hoytemai – meistrui, kuris su režisieriumi dirbo prie „Tarp žvaigdžių“, „Diunkerko“ ir „Oppenheimerio“.
Ko tikėtis žiūrovui: epas, kurio dar nebuvo
„Odisėja“ – tai filmas, kuris ateina su milžiniška kultūrine našta. Homerio kūrinys skaičiuoja jau daugiau nei 2800 metų, o pasaulis matė nesuskaičiuojamą daugybę jo adaptacijų, parodijų, teatrinių pastatymų ir mokyklinių programų analizių. Kaip prikelti tai, kas iš tiesų nemiršta, bet galbūt jau nustojo stebinti?
Nolano filmai visada tampa kultūriniais įvykiais. „Oppenheimeris“ 2023-aisiais iš naujo sužadino pokalbius apie atominį ginklą, moralinę atsakomybę ir istorinę atmintį. „Odisėja“ turi tokį patį potencialą – tai istorija apie karą, traumą, tapatybę, ištikimybę ir puikybės pasekmes. Tik šįkart kalbame ne apie XX amžiaus fiziką, o apie universalius dalykus, kurie žmoguje nesikeičia nuo tada, kai jis pirmą kartą pažvelgė į jūros horizontą.
Filmo trukmė beveik 3 valandos – Nolanas niekada nebuvo trumpo metražo šalininkas. Tačiau žiūrovų, kurie bent kartą sėdėjo „Tarp žvaigdžių“ ar „Pradžios“ seansuose, tai tikrai neatbaidys. Priešingai – jie žino, kad kiekviena ekrano minutė čia turės savo svorį.
Liepos 17-oji Lietuvos kino teatruose – tai ne tiesiog dar viena vasaros premjeros data. Tai kvietimas prisėsti prie seniausio iš visų įmanomų laužų ir dar kartą išgirsti amžiną istoriją apie žmogų, kuris tiesiog nori grįžti namo.
